Kodėl nusprendei savanoriauti,
o ne bėgti?
Anželika: Penkerius metus bėgau, bet
šiemet nusprendžiau, kad laikas augti.
Ilona: Trejus metus „Vilties bėgime“
dalyvavau kaip bėgimo dalyvė. Vis
bėgdavau 2,9 km atstumą, bet vėliau
suvokiau, kad noriu prisidėti prie šios
iniciatyvos savanoriaudama.
Deimantė: Savanore norėjau tapti,
nes tai – reikšminga veikla, kuri maitina
sielą, o ir bėgikė iš manęs ne kokia.
Egidija: Niekada nepasižymėjau
kaip gera sportininkė. Ilgų distancijų
bėgimas man yra per didelis iššūkis.
Savanoriaudama galiu daugiau
pasireikšti. Visų pirma, prisidedu prie
„Vilties bėgimo“ savanorių komandos,
kuri atlieka vieną svarbiausių vaidmenų
„Vilties bėgimo“ renginiuose. Antra,
savanoriaudama susirandu naujų
draugų, įgyju komunikacinių,
komandinio darbo įgūdžių, tobulėju
kaip asmenybė.
Papasakok, kokiais darbais
tenka užsiimti renginio metu?
Ilona: Darbų būna pačių įvairiausių.
Pirmaisiais metais savanoriavau
2,9 km trasos starto vietoje. Reikėjo
suteikti žmonėms visą informaciją:
kur galima registruotis, kur stovi
autobusai-rūbinės, taip pat teko
atsakinėti į visus žmonėms rūpimus
klausimus. Antraisiais metais skatinau
žmones aukoti įsigyjant „Vilties bėgimo
plytas“, dar po metų – įsigyjant ikonas.
Ketvirtaisiais metais grįžau į 2,9 km
trasą. O šiais metais laukia įdomus
etapas – savanorystė naujoje – 21 km
trasos starto vetoje. Tačiau svarbiausia
savanorio veikla – šypsenos ir
džiaugsmas, kai gali padėti žmonėms.
Egidija: Praėjusiais metais prisidėjau
prie informacijos apie „Vilties bėgimą“
sklaidos: dalinau skrajutes, raginau
aplinkinius dalyvauti bėgime ar tiesiog
paremti Šv. Pranciškaus onkologijos
centrą įsigyjant marškinėlius,
ženkliukus. Teko prisidėti prie darbų
dalyvių registracijos vietoje.
Anželika: Aš padedu renginio
organizatoriams. Raginu kitus dalyvauti
bėgime, skatinu sveiką gyvenimo
būdą bei padedu sergantiems
onkologinėmis ligomis.
M E T I N I S L E I D I N Y S , I E Š K A N T I E M S Į K V Ė P I M O , V I LT I E S I R T I K R U M O S AV O G Y V E N I M E