38
Aldona Kerpytė : „ Gyvenu viltimi , tikėjimu ir tai mane gelbsti “
Šypsena veide , ramybė ir švelnumas akyse . Tokią Klaipėdos Šv . Pranciškaus onkologijos centro direktorę Aldoną Kerpytę sutinka visi , kurie užsuka į centrą . Aldona – ne tik puikus meilės ir palaikymo pavyzdys . Tai žmogus , įrodantis , kad tikėjimas padeda priimti ligą , moko su ja gyventi ir neprarasti vilties .
Diagnozė – tarsi mirties nuosprendis Prieš šešiolika metų Aldona išgirdo ją pribloškusią vėžio diagnozę . Pirma mintis buvo mirtis . Aldona sako , jog buvo girdėjusi daug istorijų apie vėžiu sergančius žmones ir jai atrodė , kad visi jie mirė , nes apie gyvenančius su vėžiu ir pasveikusius ji nebuvo girdėjusi ar mačiusi statistinių duomenų . Aldona pasakoja , kad tuo metu išgyveno egzistencinę mirtį . Į viską ėmė žvelti lyg paskutinį kartą . Jautėsi taip lyg kristų į tamsią bedugnę , kurioje niekas negali padėti : „ Į šitą situaciją negali ateiti beveik nė vienas žmogus . Tai yra toks esminis žmogaus gyvenimo ir tikėjimo klausimas “.
Vienišumo ir baimės akivaizdoje kreipėsi į Tėvą Iki ligos Aldona lankydavosi Bažnyčioje , buvo tikinti , tačiau tada neatrodė , kad Dievas yra šalia . Tik išgirdusi netikėtą diagnozę ėmė artėti prie Jo . „ Tokioje paniškoje vienatvėje , paniškoje baimėje ištariau žodžius „ Tėve Mūsų “. Ir jie mane išgelbėjo .
METINIS LEIDINYS , IEŠKANTIEMS ĮKVĖPIMO , VILTIES IR TIKRUMO SAVO GYVENIME