36
Pasak profesoriaus , netolerantiškumą reikia „ gydyti “ Kalbantis su tėvais , auginančiais autistiškus vaikus , jie prasitarė , kad nors situacija po truputį gerėja , tačiau pagarbos , priėmimo ir supratimo srityse dar yra kur tobulėti . Visuomenė dar nepatikliai žiūri į vaikus , kurie elgiasi kiek kitaip . Nesugeba jų kitoniškumo priimti . Prof . D . Pūras turi savo nuomenę ir šiuo klausimu : „ Tai yra užburtas ratas . Arba vištos ir kiaušinio problema . Vienintelis man žinomas veiksmingas visuomenės keitimo būdas būtent ir yra vaikų su autizmu ir kitokia negalia integravimas į visuomenę visomis prasmėmis . Kol šie vaikai bus atskirti nuo kitų vaikų mokyklose ir kitur , tol ir tęsis netolerancija . Tik pasiryžus valstybėje nuosekliai vykdyti vaikų su negalia integraciją ir tą integraciją vykdant be išsisukinėjimų , galima „ pagydyti “ sveikąją visuomenę nuo netolerancijos „ viruso “. Tik svarbu pabrėžti dar tai , kad integracija turi vykti nuosekliai , atsakingai , o tai reiškia , kad ji turi
apimti rimtus , jai skirtus žmogiškuosius ir finansinius išteklius . Deja , kol kas Lietuvoje didelė dalis šių išteklių , kurie padėtų veiksmingai vykdyti integraciją , nusėda visokiose specialiose segreguotose įstaigose , taigi tęsiamas ydingas užburtas ratas “. Prof . Dainiau , o kokia situacija yra su vaikų integracija ? Koks , jūsų nuomone , galėtų būti tinkamiausias sprendimas ? „ Tinkamiausias sprendimas yra įtraukusis ugdymas ( inclusive education ). Lietuva turi visas galimybes atsisakyti segreguotų ugdymo įstaigų ir pasiekti , kad visi vaikai mokytųsi kartu . Tam reikia ryžto ir išteklių . Svarbiausia kliūtis yra „ užsiprogramavimas nesėkmei “. Nemažai žmonių iš anksto „ žino “, kad integracija patirs nesėkmę . Tokiu atveju , vaikas „ integruojamas “ taip , kad ir jam , ir šalia esantiems vaikams , ir mokytojams , būtų blogai . Tokiai integracijai neskiriami reikiami žmogiškieji ir finansiniai ištekliai , pasąmoningai siekiama sukompromituoti integracijos idėją . Kartais net vaikų tėvai skatinami rašyti kolektyvinius laiškus dėl konkretaus vaiko su raidos ir elgesio ypatumais pašalinimo iš ugdymo įstaigos – esą jo buvimas trukdo kitiems vaikams ar net yra pavojingas . Tačiau , kai integracija yra vykdoma atsakingai ir su ištekliais , laimi absoliučiai visi : ne tik vaikas su negalia ir jo šeima , bet ir visi kiti vaikai bei visuomenė . Ji tampa tolerantiška ir tiesiog sveikesnė “. Žinoma , norėtųsi , kad atsakingos valstybinės institucijos imtųsi spręsti šią problemą ir padėtų pamatyti konkrečius pokyčius pagalbos autistų šeimoms srityje . Tačiau kartais laukti , kol kažkas kitas ims ir pradės darbus , neverta . Juk dažnai užduodame klausimą – o ką aš galiu padaryti , kad situacija pasikeistų . Klaipėdoje broliai pranciškonai šią vasarą pradėjo ieškoti atsakymų į šį klausimą . Penkias vasasaros savaites autistiški vaikai buvo „ okupavę “ Klaipėdos šv . Pranciškaus Asyžiečio vienuolyną ir jo prieigas . Broliai sukaupė pakankamai informacijos vardan „ mažųjų “ revoliucijos .
METINIS LEIDINYS , IEŠKANTIEMS ĮKVĖPIMO , VILTIES IR TIKRUMO SAVO GYVENIME