Po traumos pokyčiai ir „ širdies reikaluose “ Lūžę stuburo slanksteliai lėmė , kad vaikino gyvenimo „ draugu “ taps neįgaliojo vežimėlis . Ir nors pirmaisiais metais visokios nuotaikos aplankydavo , Augustas šypteli , kad galbūt jo būdas jau toks , jog sielotis vaikinas nėra linkęs : „ Gyvenimas nepasibaigė . Gyventi gali toliau . Artimiesiems buvo sunkiau . Jie ieškojo įvairiausių gydymo būdų . Žinoma , ir aš sėdėdavau , skaitydavau apie savo diagnozę , supratau , kad tokie gydymai galėtų kažkam padėti , bet ne man .“ Vaikinas po traumos nutarė nenuleisti rankų ir tęsė savarankišką gyvenimą . Įsigijo butą Palangoje ir gyveno vienas . Namų sienas keisdavo reabilitacijos ligoninė ir mankštos . Baigęs pirmuosius reabilitacijos kursus Augustas išvyko gyventi į Šiaulius pas mamą , bet ir ten ilgai neužsibuvo . Atvykęs į Palangą pakartotinei reabilitacijos sesijai vaikinas susipažino su kineziterapeute , kuri netrukus tapo labai gera drauge , o po kiek laiko užkariavo vyruko širdį . Tad nieko nelaukęs Augustas ieškojo būsto Klaipėdoje ir sugrįžo į uostamiestį . „ Daugiausia į pozityvų gyvenimą Ema mane ir pastūmėjo “, – apie išgyventą traumos etapą pasakoja Augustas Navickas .
Išsakytas noras greitai virto realybe ir padėjo sugrįžti į profesionalų sportą Trauma tarsi privertė vaikiną pergalvoti savo gyvenimo pasirinkimus iš naujo . Nelaimingas įvykis ir mylimas žmogus šalia padėjo Augustui „ susidėti taškus ant i “. Vaikinas keletą kartų nuvyko stebėti irklavimo varžybų į Klaipėdos irklavimo centrą , vėliau sužinojo , jog irklavimas yra ir parolimpinio sporto šaka , todėl pradėjo ręsti mintį apie grįžimą į šį sportą . Vaikinas prisimena , kad lyg ir garsiai pasvajojo , kad norėtų grįžti , tačiau be specialios valties plaukti niekaip negalėjo . Augustas šypsosi prisiminęs pokalbį su broliais pranciškonais : „ Vieną dieną pakalbėjom , kad būtų šaunu , o po keletos dienų jau pakavome valtį ir bandėme ją sudėti . Praėjusius dar kelioms – jau sėdėjau valtyje ir dalyvavau akademinio irklavimo regatoje „ Vilties yriai “, o tikslu po šio plaukimo tapo Rio parolimpinės žaidynės “. Nors iš pradžių Augustas jautėsi užtikrintas savo jėgomis : „ Aš viską moku , viską žinau , bus labai lengva “, kelias iki žaidynių buvo sunkus . Neįgaliųjų stovykloje susirinko irkluotojai iš šalių , kurios primą kartą dalyvaus parolimpinėse žaidynėse . Augustas Navickas ten užėmė 11 vietą iš 23 dalyvavusių . „ Tai – ne taip blogai , bet tikėjausi geriau . Pasodino į vietą “, – šyptelėjo sportininkas . Vėliau vyko pasaulio čempionatas , kurio 8 geriausi irkluotojai gavo galimybę keliauti į Rio . „ Buvau 15-tas , tačiau paaiškėjo , jog po pusės metų bus dar vienas atrankinis turas , kurio du geriausi irkluotojai jungsis prie vyksiančiųjų . Tai reiškė , kad savo rezultatą turiu pagerinti ir pakilti per 5 pozicijas . Ėmiau rimtai treniruotis . Sportuodavau 2 kartus dienoje , pavasarį dviems mėnesiams vykau į Graikiją , kad galėčau irkluoti , nes čia jau buvo per šalta “, – pasiruošimo laiką prisimena Augustas . Deja , kartais geri norai atneša kitokius rezultatus , nei tikiesi . Tokios intensyvios treniruotės išsekino Augusto organizmą ir rezultato pagerinti nepavyko . „ Nepatekau ir per tą atranką , tačiau paskutinė galimybė buvo gauti vieną vardinį kvietimą iš dviejų galimų . Ir vieną rytą gavau elektroninį laišką , kuriuo buvo pranešta , jog mane pakvietė . Džiaugiausi , bet reikėjo stengtis . Tą vasarą atsargiai ruošiausi , maistą prisižiūrėjau ir parolimpinėse Rio žaidynėse pagerinau rezultatą . Finišavau 10-as “, – kelionę svajonės link prisimena parairkluotojas .
Vaikinas nėra linkęs sustoti Šiandien Augustas pasakoja : „ Paskutinius dvejus metus sportas – kaip darbas . Nelieka laiko kitiems darbams . Per metus turiu 3 , 4 pagrindines varžybas . Vienos paskutiniųjų vyko šį rudenį – Pasaulio čempionatas Amerikoje . Užėmiau 9-ąją vietą . Viskas klostosi pagal planą – norisi kilti po truptį ir kuo geriau pasirodyti Tokijo parolimpinėse žaidynėse .“ Ir nors Augustas sparčiai iriasi į priekį bei kaskart siekia vis aukštensių rezultatų , pasiruošti visoms varžyboms nėra paprasta . Tam reikalingos treniruotės , stovyklos , o tai kainuoja . „ Pradžia buvo sunki . Jeigu varžybose , čempionatuose nelaimi medalio – tai niekas neneša tavęs ant rankų , pinigai „ nenukrenta “. Gaunu šiek tiek pajamų , taip pat neįgalumo pašalpas ir viską investuoju į sportą .“ Nors parolimpinis komitetas išveža į pasaulio čempionatą bei parolimpines varžybas , visoms kitoms stovykloms ir kelionėms tenka ieškoti privačių rėmėjų . Vieni jų – broliai pranciškonai ir Vilties miesto bendruomenė . Jų dėka Augustas turi jam pritaikytą valtį , su kuria gali ir treniruotis , ir varžytis . Taip pat – specialų treniruoklį , su kuriuo
METINIS LEIDINYS , IEŠKANTIEMS ĮKVĖPIMO , VILTIES IR TIKRUMO SAVO GYVENIME