Vilties miesto žurnalas 2018 Nr. 2 Viltie miestas Nr.2 | Page 25

25 SOLIDARUMAS Meilė sportui - užkoduota genuose. Paklausta, kokie buvo jos pirmieji žingsniai sportiniame kelyje, moteris šypsosi, jog meilę sportinei veiklai turbūt jau atsinešė, gimdama sportininkų šeimoje. Kol darželyje jos draugai žaisdavo smėlio dėžėje, Ramunė pasiėmusi vandens buteliuką vaikščiodavo po stadioną. Rimtesni moters sportiniai žingsniai prasidėjo mokykloje. Supratusi, jog bendrojo ugdymo pamokos nėra tokios įdomios, didžiąją savo laiko dalį Ramunė skirdavo treniruotėms. Džiaugiasi, jog turėjo ir iki šiol turi mylinčią ir visas jėgas atiduodančią trenerę – savo mamą: „Labai stengėsi mama ir jos pastangos pasiteisino. Buvau Lietuvos daugiakovės rinktinėje, važiavau į Tarybų Sąjungos pirmenybes. Turėjau daug varžybų.“ Baigusi mokyklą Ramunė išvyko studijuoti į Vilniaus pedagoginį universitetą. Ten taip pat sportavo, tačiau baigusi studijas pasirinko mokytojos profesiją, nes nenorėjo priklausyti Tarybų Sąjungos rinktinei. Smūgis, nugramzdinęs į komos būseną. Grįžusi į Klaipėdą, keletą metų Ramunė buvo kūno kultūros mokytoja. Tačiau greitai jos gyvenimą papildė santuoka ir motinystės džiaugsmas. Deja, per trumpai. Sulaukusi, kol dukrelei suėjo dveji, Ramunė nusprendė grįžti į darbą. Moteris pasakoja, kad tai buvo pirmoji jos darbo diena: „Palikau dukrą darželyje. Išėjusi į lauką girdėjau, kaip ji nežmonišku balsu klykė. Tačiau, auklėtojų nuraminta, išėjau į darbą ruošti sporto salės naujiems mokslo metams. Daugiau nieko nepamenu“. Ir tą dieną įvyko tai, kas visiškai pakeitė Ramunės gyvenimą. Moteris su savo vyru pateko į avariją. Jų vairuojamą autobusėlį, kuriuo vežė tepalus, nubloškė traukinys. Pati parolimpinio sporto atstovė sako nieko neprisimenanti apie įvykį. Jį liudija tik nuotraukos ir artimųjų pasakojimai. „Traukinys mus nubloškė apie 100 metrų. Ant mūsų išsiliejo 100 litrų tepalų. Buvome panašūs į juodaodžius. Buvau visa suplėšyta: nosis nulaužta, dantys išmušti. Iš veido buvo likęs tik gumulas, o gydytojas V. Grikšas, kuriam esu be galo dėkinga, iš to gniužulo padarė žmogų: įdėjo nosį, dantis, žandikaulį. Kojas sukalė, antakiuose geležiukus sustatė. Esu visa persiūta. Tiesa, nosis dabar gražesnė (red. past. - šiandien jau pajuokauti iš to moka sportininkė). Vyrui buvo dvigubai sunkesnės pasekmės. Jam visas vairas sulindo į kūną. Jį gydytojas Grikšas taip pat gelbėjo. Operacija užtruko 7 valandas. Po jos buvo pabudęs, kalbėjosi su tėvais. Tačiau niekas nežinojo, kad jam buvo skrandžio opa. Dėl šios vyras mirė“, - artimųjų prisiminimais dalijasi pašnekovė. Veido transformacija, vyro mirtis, artimųjų nerimas, namie laukianti dvejų metų dukrytė. Ramunės Adomaitienės gyvenimas tarsi sustojo. Mėnesį laiko moteris praleido komoje, po kurios pabudo neprisimindama, kiek jai metų, nežinodama, kokia jos šeimyninė padėtis. Fiziškai stipriai sportininkei teko mokytis atsitoti. Parolimpinio sporto atatovei Ramunei Adomaitienei atmintis grįžta nuo akimirkos, kai sėdinčią neįgaliojo rateliuose ją atvežė į Palangą. Reabilitacijai. Moteriai buvo pasakyta, jog čia ji mokysis vaikščioti, tačiau pirmiausia teks išmokti atsistoti. Iki skaudaus gyvenimo smūgio buvusiai stipriai sportininkei šios sąvokos skambėjo nesuvokiamai. „Sakau, ką jūs kalbate, atsistoti aš moku. Pabandžiau staigiai stotis ir nukritau. Antakį prasiskėliau, sąmonę praradau. Deja, tik maniau, kad esu labai stipri“, - prisiminimais dalijasi Ramunė. Sugrįžus atminčiai, moteris pasigedo ir savo vyro, apie kurio mirtį dar nieko nežinojo. „Aš galvojau, kad jis manęs tiesiog nelanko, kad susirado kitą, nes jau nebereikia suluošintos“, - prisimena moteris. Kai artimieji išgirdo tokius Ramunės žodžius, gydytojas nusprendė, kad laikas pasakyti tiesą. Išgirdusi žinią apie vyro mirtį Ramunė užsidarė tyloje. Sportavo, treniravosi, bet 3 dienas nepratarė nė žodžio. Būtų galima galvoti, jog moteris turėjo panirti į depresijos liūną, nuleisti rankas, tačiau jos skausmas išsiliejo užsisipyrimu. Jau po 3 dienų treniruočių Ramunė valgykloje pasirodė su ramentais, o po dar keletos dienų išvyko namo. Parolimpinio sporto karjeros pradžia – ne rožėmis klota Moteris ėmė vaikščioti, o po kiek laiko ir bėgioti: „Supratau, kad reikia sportuoti. Prasitariau kartą apie tai mamai ir nutarėme pabandyti