Vilties Miestas Žurnalas Žurnalas_Vilties_Miestas_2018_V3 | Page 6
6 ŠV. PRANCIŠKAUS VILTIES MIESTAS
2010 m. Caballe atvyko į Lietuvą
antrąkart jau mano kvietimu kartu
dainuoti vieno banko jubiliejaus
koncerte. Tuomet aš laukiausi dukros,
bet niekas apie tai nežinojo. Šį kartą
mes trise kartu lipome į sceną, be to,
tie metai sutapo ir su mūsų draugystės
dešimtmečiu. Koncertas buvo
nuostabus, Montserrat labai dėmesingai
vis manęs klausinėjo, kaip jaučiuosi.
Ir 2015, ir 2017 metais savo
gimtadienius švenčiau jos namuose.
Montserrat man yra didžioji Mokytoja,
mano scenos partnerė, stebuklingas
žmogus, kuris man ne tik atidarė
tarptautinius vartus, bet ir suteikė be
galo daug išminties, tikėjimo.
Kas Jums yra autoritetai, kurie
įkvepia, pakylėja?
Mane įkvepia kiekvienas geras,
dvasingas, doras žmogus. Tokie, ačiū
Dievui, mane supa visame pasaulyje.
Esate kviečiama dainuoti
didžiosiose pasaulio salėse.
Kas Jus sugrąžina į Lietuvą?
Lietuva – mano tėvynė, myliu ją. Čia
jaučiu publikos meilę. Abipusis jausmas
visada pats nuostabiausias.
Esate „Vilties koncerto“ siela.
Kokią misiją, kokius tikslus
ir užduotis įgyvendinate
organizuodama ir
dalyvaudama jame?
Labai ačiū už tokį gražų įvertinimą. Esu
be galo laiminga, kad bendrauju su
broliu Benediktu. Jis yra tikroji „Vilties
koncerto“ siela. Aš tik stengiuosi
prisidėti viskuo, kuo galiu. Manau, šiuo
koncertu mes labiausiai stengiamės
skleisti viltį, šviesą, gerumą ir norime
padrąsinti visus tuos, kuriems mūsų
palaikymas yra labai svarbus. Tai
gerumo šventė, jungianti mus visus, jos
visada laukiame.
Jūsų biografijoje ypatinga
vieta tenka Vagnerio operoms.
Jų pastatymai Lietuvoje –
šventė operos mėgėjams,
vertinantiems šio žanro
įvairialypiškumą. Kaip pati
išgyvenate šio kompozitoriaus
operas?
Vagnerio muzika – viena nuostabiausių,
o jo vaidmenys – reikalaujantys
aukščiausio solisto meistriškumo, iki
jų būtina augti: ne tik gebėti dainuoti
keturias ar penkias valandas – svarbi
ir begalinė visapusiška ištvermė.
Be to, reikia suprasti visą siužetinę
sudėtingą liniją ir sukurti įtikinamą
personažą. Lietuvos nacionaliniame
teatre sukūriau pagrindinį Brunhildos
vaidmenį – esu pirmoji lietuviškoji
Brunhilda operoje „Valkirija“, kurią
režisavo neseniai anapilin iškeliavęs
nuostabus režisierius Eimuntas
Nekrošius. Po šio pastatymo ir
bendravimo su maestro Nekrošiumi
išliko daug nuostabių ir prasmingų
atsiminimų. Mes labai gražiai
draugavome iki pat jo mirties. Jis
mane mylėjo ir labai vertino, aš jį taip
pat labai mylėjau ir vertinau. Atmenu,
kai per vieną iš generalinių repeticijų
maestro garsiai į mikrofoną pasakė:
„Nomeda, ar Jūs suprantate, kaip gerai
Jūs dainuojate, kaip gerai vaidinate
ir kaip gerai atrodote?“ Mane visiškai
apstulbino ir pamalonino šie jo
žodžiai – juk visi žinojo, kad maestro
labai jau retai sako komplimentus...
Mes jautėme vienas kito nuoširdumą,
tikrumą ir talentą, todėl mums visada
buvo šventė bendrauti. Dar norėčiau
pažymėti, kad apie Vagnerio muziką
sklando daug mitų, neva ji yra labai
sudėtinga, ilga ir gal net nuobodi, daug
garso ir t. t. Kai vyko viena iš „Valkirijos“
premjerų, buvo atvykusi garsaus
dirigento Riccardo Mutti žmona
Cristina, kuri vėliau šią produkciją
nupirko ir parodė savo teatre Italijoje.
Po premjeros Cristina Mutti priėjo prie
manęs su ašaromis ir pasakė: „Nomeda,
ačiū, kad Jūs man parodėte, koks iš
tikrųjų yra Brunhildos vaidmuo ir šios
operos muzika. Tiek daug lyrizmo,
gražaus dainavimo ir tikrų emocijų
aš nesitikėjau. Mes esame įpratę, kad
dažniausiai tokius didelius ir sudėtingus
vaidmenis išrėkia, išforsuoja“.
Buvote ne vieno TV projekto
komisijos narė, pati
įgyvendinate nuostabų
projektą „Skambantys
pasauliai su Nomeda Kazlaus“,
kurie užpildo intelektualių
pokalbių stygių. Kaip pati
jaučiatės, dirbdama su
televizijos projektais?
Man labai patinka šis darbas, jaučiu,
kad esame reikalingi ir mylimi,
įgyvendiname labai konkrečią misiją.
Turiu pažymėti, kad pokalbis su
maestro Nekrošiumi mano laidoje,
įrašytas ir parodytas 2018 m. kovo mėn.,
taip pat yra paskutinis didelės apimties
jo interviu...
Kokios yra Jūsų kultūrinės
vertybės, kokio pasaulio
ilgitės ir kokiu tikite šiuo
materialiu laikmečiu?
Visiems kultūros žmonėms linkiu
priimti nuolankią poziciją: kaip tikintieji
gali remtis tikėjimu, netikintieji –
kitomis dvasinėmis praktikomis,
kiekvienam geriausia rasti savo
mentorių ir įkvėpėją. Pastebiu, kad
Lietuvos menininkams dažnai
būdingas pasipūtimas, žvilgsnis iš
aukščiau, susireikšminimas, egoistinis
pasitenkinimas savimi. Linkėčiau
aukštesnio skrydžio, meilės, šviesos ir
tikėjimo.
M E T I N I S L E I D I N Y S I E Š K A N T I E S I E M S Į K V Ė P I M O , V I LT I E S I R T I K R U M O S AV O G Y V E N I M E