Vilties Miestas Žurnalas Žurnalas_Vilties_Miestas_2018_V3

4 ŠV. PRANCIŠKAUS VILTIES MIESTAS Nomeda Kazlaus: „Mane įkvepia kiekvienas geras, dvasingas, doras žmogus. Tokie, ačiū Dievui, mane supa visame pasaulyje“ Kūrybos dovana. Kada pati prisimenate ją pajutusi? Ar galite tai vadinti dvasiniu savo pašaukimu? Kurti pasakojimus ir eilėraščius pradėjau dar būdama labai labai maža, turbūt trejų metų. Nuo tada dažnai susodindavau visą savo šeimą ir rodydavau mažus savo kūrybos spektaklius. Jau tada jutau, kad taip galiu save išreikšti ir ką nors dvasingo suteikti kitiems. Nuo šešerių mokiausi M. K. Čiurlionio menų mokykloje, fortepijono klasėje. Kai pas mus į namus atvykdavo svečiai, visada jiems koncertuodavau. Būdama moksleivė, kūriau eiles, kada nors būtų įdomu išleisti knygelę. Kūryba mano gyvenime visada buvo Didžioji gelbėtoja. Kai pradėjau dainuoti, balsas tapo nauja išraiškos forma. Juk ne veltui bažnyčiose giedama. Balsas – galinga vidaus išraiška. Labai gerai įvardijote – kūryba, muzika, dainavimas tikrai yra mano dvasinis pašaukimas. Sakoma, kad kūrėjai, menininkai, filosofai yra bene didžiausi egoistai. Ar sutiktumėte su tokia nuomone? Manau, tikri kūrėjai šimtu procentų yra altruistai, o ne egoistai. Egoizmas – tiesiausias kelias į savo sielos su naikinimą. Galbūt dažnai manoma, kad mūsų profesijos žmonės ar sportininkai turi labai daug laiko dirbti su savimi, nuolat tobulina save, todėl jie egoistai. Taip nėra. Mes skiriame savo tobulėjimui labai daug laiko, kad reikiamu momentu galėtume maksimaliai atiduoti save publikai ir įvykdyti savo misiją – dalintis savo kūryba ir kelti aukštyn žmonių širdis bei sielas. Unikaliausias žmogaus instrumentas pasaulyje – balsas. Kokia Jūsų balso lavinimo rutina? Kokio režimo laikotės ir kaip savo balsą pailsinate po įtemptų periodų? Šia tema būtų galima parašyti knygą... Atsakydama trumpai, galiu Jus patikinti, kad buvimas komforte su savo balsu yra labai svarbus dalykas solistui. Turi labai gerai save pažinti, kad turėtum daugybę receptų lauktoms ir nelauktoms situacijoms išspręsti, juk balsas – vienintelis gyvas instrumentas. Balsas, kaip ir žmogaus akys, geriausiai atspindi žmogaus sielą. Papasakokite apie pažintį ir draugystę su neseniai anapilin iškeliavusia legenda, operos soliste Montserrat Caballe. Kas Jus siejo? Ką ši įstabi asmenybė paliko Jumyse? Esu palaiminta ir savo viduje labai turtinga dėl šios pažinties – ji išliks visam gyvenimui. Turiu daugybę prisiminimų, kuriuos kada nors sudėliosiu memuaruose. Susitikome 2000 m. Andoroje, buvau aktyvi dalyvė jos dainavimo meistriškumo kursuose. Montserrat išgirdo mane, apsiverkė ir pasakė: mes turime divą, nuostabų balsą! Tuomet iškart pakvietė mane dainuoti. Kartu dainavome daugiau nei 30 kartų visame pasaulyje: Ispanijoje, Vokietijoje, Rusijoje ir kitur atlikdavome pagrindinius vaidmenis premjeriniuose spektakliuose, daug duetų koncertuose. Ji mane pakėlė į aukščiausią lygį operos pasaulyje. Taip jau lėmė likimas, kad esu vienintelė lietuvė, dainavusi su ja, be to, buvau jos paskutinė pagrindinio vaidmens scenos partnerė moteris, kai 2002 metais abi dainavome Barselonos „Gran Teatre del Liceu“ retai statomoje K. Sen-Sanso operoje „Henrikas VIII“. Montserrat įkūnijo pirmąją karaliaus žmoną Katariną Daragon, aš – antrąją – Aną Bolein. Melomanai iš viso pasaulio plūdo į penkis premjerinius spektaklius. M E T I N I S L E I D I N Y S I E Š K A N T I E S I E M S Į K V Ė P I M O , V I LT I E S I R T I K R U M O S AV O G Y V E N I M E

Vilties Miestas Žurnalas Žurnalas_Vilties_Miestas_2018_V3 | Page 4