Vilties Miestas Žurnalas Žurnalas_Vilties_Miestas_2018_V3

36 VILTIES MIESTAS Svajok, sužinok ir veik „Grįžti namo visada smagu, bet grįžti ten, kur jautiesi tarsi su antrąja šeima, būna dar smagiau“, – tokie savanorės Evelinos žodžiai nuskambėjo viename iš socialinių tinklalapių po „Šv. Pranciškaus vilties miesto“ savanorių mokymų I. Simonaitytės bibliotekoje. I. Simonaitytės biblioteka yra ta vieta, kur kiekvienais metais esame laukiami susitikti, pabūti, pasidalinti mintimis, darbais ir sukti vairą džiaugsmingo gyvenimo link. Įvykę savanorių mokymai atskleidė, jog įvairaus amžiaus žmonės nori įprasminti savo esamą ir būsimą laiką šioje žemėje. Leisdami simbolinius lėktuvėlius į dangų, jauni žmonės dalinosi savo svajonėmis: „Palikti žymę pasaulyje“ (Aurika), „Gerais pažymiais baigti mokyklą“ (Saulė), „Dalinti save kitiems ir taip padaryti kitus žmones laimingus“ (Olesia), „Surasti džiaugsmą bendrystėje ir draugystėje“ (Mindaugas), „Džiaugtis matant sveikus ir besišypsančius žmones“ (Eglė), „Atrasti save iš naujo, o su šiuo atradimu suteikti gera kitiems“ (Iveta), „Siekti, kad Klaipėda taptų Europos jaunimo sostine“ (Antanas). Tiesa, rašant šį straipsni paaiškėjo, kad Antano svajonė išsipildė – Klaipėda taps Europos jaunimo sostine 2021. Svajonės tikrai pildosi, kai veikloje matome prasmę, pasistengiame ir dar surandame bendraminčių, kurie padeda tai svajonei išsipildyti. Savanoriškos veiklos prasmė yra nediskutuotina Vakarų pasaulyje. Tai liudija skaičiai, pavyzdžiui, Jungtinėse Amerikos Valstijose savanoriauja apie 50% visų suaugusių žmonių, o Europoje – apie 32,1 % (šaltinis: Economica (2008) 75, 39-59). Daug bendruomeninių organizacijų gyvuoja tik dėl savanoriško žmonių indėlio. Labdaros organizacijos neegzistuotų, jei nebūtų savanorių. Minėto tyrimo rezultatai atskleidė, jog savanoriai mažiau linkę į depresiją, geriau vertina savo gyvenimą, jų fizinė būklė yra daug geresnė ir jie ilgiau gyvena. Į savanorių susitikimą iš Vilniaus ir Klaipėdos atgužėjo būrelis organizacijos „Europos skautai“ atstovų. Skautai dalinosi žiniomis, kaip organizacijos struktūra padeda jiems savanoriauti. Augustas, Margiris, Darius, Neringa Teresė dalinosi viena didžiausių savanoriškų patirčių gyvenime – kaip ištisus metus vyko pasiruošimas Vatikano valstybės ir Katalikų Bažnyčios vadovo popiežiaus Pranciškaus priėmimui. Pasiruošimas pareikalavo viso asmeninio laisvo laiko, žinių, atsidavimo ir ypač glaudaus tarpusavio bendravimo ir bendradarbiavimo. Sara Pavlova, buvusi studentė iš Makedonijos, mokymų metu atviravo, jog jau nuo mažumės buvo mokoma padėti kitiems ir tai buvo ne laisvas jos pasirinkimas, o kasdieninė pareiga. Todėl mergina, atvykusi studijuoti į Lietuvą, taip pat ėmėsi įvairios savanoriškos veiklos, kuri atvedė ją iki pasiūlymo įsidarbinti. Kitas mokymų svečias Jay Kavita Kalpesh Sopariwala atvyko į Lietuvą iš Indijos. Šiuo metu jaunuolis studijuoja Klaipėdos universitete uosto vadybą. Jay pabrėžė, jog visi sunkumai pirmaisiais metais kilo dėl to, jog nieko Klaipėdoje nepažinojo. Tačiau įsitraukęs į savanorišką veiklą surado bičiulių, atpažįsta vietinių gyventojų veidus gatvėse ir jaučiasi tikru Klaipėdos miesto gyventoju. Pastarąją M E T I N I S L E I D I N Y S I E Š K A N T I E S I E M S Į K V Ė P I M O , V I LT I E S I R T I K R U M O S AV O G Y V E N I M E

Vilties Miestas Žurnalas Žurnalas_Vilties_Miestas_2018_V3 | Page 36