Vilties Miestas Žurnalas Žurnalas_Vilties_Miestas_2018_V3 | Page 22

22 ŠV. PRANCIŠKAUS VILTIES MIESTAS
savanorystės metu, vėliau tau atneša
ir pamatuojamą pridėtinę vertę, nes
visos jos praverčia darbe ir gyvenime.
Socialiniai ryšiai, žmonės, sutikti
savanoriaujant, praturtina tave kaip
asmenybę. O kai kada iš jų gali gauti
ir „materialios“ naudos – patarimą ar
pagalbą.
Kas skatina atiduoti laisvalaikį
veiklai, už kurią negaunate
atlygio?
Antanas: „Vilties bėgimas“ man
yra tapęs nebe pramoga, ne naujų
pažinčių ir patirčių galimybe, o
tarnyste „Šv. Pranciškaus vilties miesto“
bendruomenei. Nuostabu matyti, kaip
Šv. Pranciškaus onkologijos centras
kasmet padeda žmonėms ir tai daro
neatlygintinai.
Rita: Noras padėti. Visada yra žmonių,
kuriems reikia vienokios ar kitokios
pagalbos. O kai padedi, tai ir pats
sulauki grįžtamojo ryšio: pozityvios
energijos, geros nuotaikos, draugystės,
bendraminčių šilumos, palaikymo
sunkiose situacijose. Neapčiuopiami,
bet daug džiaugsmo teikiantys
dalykai.
Reda: Veikla, už kurią negauni
materialaus atlygio, nėra neatlygintina
veikla. Tu atiduodi savo laiką, o gauni
emociją, matymą, kad tai, ką darai,
turi prasmę. Kompetencijos, įgytos
Kas pasikeitė jūsų gyvenime,
kai pradėjote savanoriauti?
Rita: Išaugau kaip Žmogus, išmokau
tolerancijos, besąlygiškos pagarbos
kitiems.
Antanas: Tik „Vilties bėgimo“ dėka
supratau, kad Dievo mažutėliai yra
svarbiau už mane patį, kad vienijanti
idėja gali būti tokia stipri, jog taptų
miesto tradicija ir išaugtų į stiprią
bendruomenę.
Lina: Išmokau planuoti laiką ir
neatidėlioti darbų paskutinei minutei.
Supratau, kad darydama daug darbų,
gali suspėti jų nuveikti dar daugiau.
Reda: Pasikeičiau kaip žmogus,
kaip asmenybė. Tapau lankstesnė,
supratingesnė, tolerantiškesnė,
nuoširdesnė. Į nenumatytas situacijas
išmokau reaguoti ramiau ir jas spręsti
kūrybiškiau.
Apibūdinkite žmones, su kuriais
kartu tenka savanoriauti.
Rita: Pozityvi energija – nesu sutikusi
savanorio nukabinta nosimi. Visi