Vilties Miestas Žurnalas Žurnalas_Vilties_Miestas_2018_V3 | Page 18

Daugelis Šv. Pranciškaus onkologijos
centro savanorių yra patys sirgę
onkologine liga. Įveikę šią nelengvą
kelionę per ligą, žmonės ateina
savanoriauti į centrą. Savanorystė
tampa dalinimusi savo patirtimi,
supratimu, pagalba kitam, kuris dar
baimėje, nežinioje ir neviltyje.
sutinku čia tokių pat žmonių, kurie man
padeda būti laimingai.
Silvija: Kai su Dievu perėjau savo
sunkią ligą, įgijau patirties, kuria noriu
dalintis su kitais. Noriu, kad Dievo meilė
ir rūpestis pasiektų kiekvieną žmogų.
Būdami vieni su kitais patiriame
besąlygišką Dievo meilę, dvasinę
ramybę ir džiaugsmą. Bendruomenėje
mes dalinamės bendrystės džiaugsmu.
Likus vienam su savo liga, viskas gali
atrodyti daug baisiau, nei iš tikrųjų yra.
Kai esi bendruomenėje, širdyje gali būti
rojus, nors kūnas ir kenčia. Be Dievo
negaliu to įsivaizduoti. Savo kūno
ir dvasios resursų neeikvoju mąstyti,
kas yra ar bus blogai. Man Dievas yra
Daiva: Savanoriauju centre, nes man
gera būti su tokiais pat žmonėmis
kaip ir aš. Aš juos gerai suprantu, galiu
išklausyti, nuraminti, padėti, padrąsinti.
Jei ilgiau negaliu ateiti, labai pasiilgstu
šios bendruomenės.
Jūratė: Dievas mane pakvietė
savanoriauti, kol dar nesirgau. Atsirado
troškimas čia būti, daryti ką nors
naudinga, nors grindis išplauti. Po
ligos pradėjau savanoriauti jau kitaip.
Dalintis, gilintis į pagalbos ieškančio
sergančiojo poreikius, padėti nueiti
pas gydytoją, išvirti arbatos. Man
savanorystė centre suteikia labai daug
džiaugsmo, dėkingumo Dievui, kad
M E T I N I S L E I D I N Y S I E Š K A N T I E S I E M S Į K V Ė P I M O , V I LT I E S I R T I K R U M O S AV O G Y V E N I M E