Vilties Miestas Žurnalas Žurnalas_Vilties_Miestas_2018_V3 | Page 11
11
paskanaukime bendruomeninio
mąstymo patiekalo. Ko labiausiai reikia
gimusiam kūdikiui? Tai – deguonis,
saulės šviesa, vanduo, motinos širdis,
tėvo rankos. Būtent tai kiekvienas iš
mūsų ir gauname, ir gausime dovanai,
be pinigų. Dar ne viskas... Artimieji
mums dovanoja savo laiką, šilumą,
darbą. Jie nori, kad mes būtume
laimingi. Kurį laiką mes augame
dovanų pasaulyje. Po to prasideda
gyvenimo dekonstrukcijos periodas,
mums įskiepijamas egzistencinis
išlikimo virusas: „Žmogus yra savo
likimo kalvis, save reikia mokėti apginti!“
Augimą pakeičia auklėjimas.
Dievas nėra toks, kokį mes jį dažniausiai
apkalbame: baudžiantis žmones
ligomis, avarijomis, žemės drebėjimais,
karais, revoliucijomis, badmečiais,
staigiomis ligomis! Dievas nėra
mūsų idėja, mintis, žodis. Dievas yra
tyla. Tačiau jis nėra tas, kuris tyli mus
užklupusios nelaimės metu. Beje,
antikos pasaulio žmonės taip pat
stengėsi patikti Dievui... Tačiau mūsų
siekis priimti jį kaip malonės dovaną;
dangiškajam Tėvui svarbūs ne žmonių
nuopelnai, o jų poreikiai.
Tikrai taip, Viešpats paliečia mus savo
meile, jis mus sustiprina per savo
Sūnų meilės žodžiu ir leidžia džiaugtis
sveikata. Jam gera ir gražu matyti
mus džiūgaujančius, šlovinančius jo
vardą, o ne liūdinčius dėl knygose
surašytų daugybės įsakymų, taisyklių,
įpareigojimų ar dogmų, kurios
kontroliuoja mūsų sąžinę, tvarko mūsų
gyvenimus. Per Jėzų Kristų Dievo meilė
lavina mūsų atsakomybę ir laisvę rinktis.
„Vilties mieste“ nėra kareivinių; čia
žmonės mokomi ne teologijos
vingrybių, technikos ar metodų
kovoti su blogiu, bet galimybės išeiti
iš tamsos viešpatavimo.
M E T I N I S L E I D I N Y S I E Š K A N T I E S I E M S Į K V Ė P I M O , V I LT I E S I R T I K R U M O S AV O G Y V E N I M E