Vilties Miestas Žurnalas Žurnalas_Vilties_Miestas_2018_V3 | Page 11

11 paskanaukime bendruomeninio mąstymo patiekalo. Ko labiausiai reikia gimusiam kūdikiui? Tai – deguonis, saulės šviesa, vanduo, motinos širdis, tėvo rankos. Būtent tai kiekvienas iš mūsų ir gauname, ir gausime dovanai, be pinigų. Dar ne viskas... Artimieji mums dovanoja savo laiką, šilumą, darbą. Jie nori, kad mes būtume laimingi. Kurį laiką mes augame dovanų pasaulyje. Po to prasideda gyvenimo dekonstrukcijos periodas, mums įskiepijamas egzistencinis išlikimo virusas: „Žmogus yra savo likimo kalvis, save reikia mokėti apginti!“ Augimą pakeičia auklėjimas. Dievas nėra toks, kokį mes jį dažniausiai apkalbame: baudžiantis žmones ligomis, avarijomis, žemės drebėjimais, karais, revoliucijomis, badmečiais, staigiomis ligomis! Dievas nėra mūsų idėja, mintis, žodis. Dievas yra tyla. Tačiau jis nėra tas, kuris tyli mus užklupusios nelaimės metu. Beje, antikos pasaulio žmonės taip pat stengėsi patikti Dievui... Tačiau mūsų siekis priimti jį kaip malonės dovaną; dangiškajam Tėvui svarbūs ne žmonių nuopelnai, o jų poreikiai. Tikrai taip, Viešpats paliečia mus savo meile, jis mus sustiprina per savo Sūnų meilės žodžiu ir leidžia džiaugtis sveikata. Jam gera ir gražu matyti mus džiūgaujančius, šlovinančius jo vardą, o ne liūdinčius dėl knygose surašytų daugybės įsakymų, taisyklių, įpareigojimų ar dogmų, kurios kontroliuoja mūsų sąžinę, tvarko mūsų gyvenimus. Per Jėzų Kristų Dievo meilė lavina mūsų atsakomybę ir laisvę rinktis. „Vilties mieste“ nėra kareivinių; čia žmonės mokomi ne teologijos vingrybių, technikos ar metodų kovoti su blogiu, bet galimybės išeiti iš tamsos viešpatavimo. M E T I N I S L E I D I N Y S I E Š K A N T I E S I E M S Į K V Ė P I M O , V I LT I E S I R T I K R U M O S AV O G Y V E N I M E