Vaikai turintys klausos sutrikimą:
ką iš tiesų apie juos žinome?
Senovėje kurčias vaikas, nepriklausomai nuo negalios sunkumo, buvo pasmerktas paniekai ir visiškam skurdui.
Antikoje kai kuriose tautose žmonės taip gėdydavosi ir nusimindavo dėl kurčnebylio vaiko gimimo, kad slėpdavo jį nuo visuomenės. Tuo tarpu Egipte, o ypač Persijoje religingi žmonės rūpindavosi kurčiųjų likimu.
Viduramžiais buvo gausu vargšų kurčiųjų, kurie klajojo po kaimus ir miestų lūšnynus
SKIRTINGI IR LYGŪS
38
PRISIMINKIME ISTORIJĄ
ir buvo išnaudojami kaip pusžmogiai, jei tik jų nesumušdavo ar net neužmušdavo už nieką. Tais laikais kurčias žmogus neturėjo jokių teisių: nei teisės vesti, nei paveldėjimo teisės.
Kadangi kurtieji nekalbėjo, bažnyčia juos laikė bedvasiais ir drausdavo dalyvauti religinėse apeigose. Tačiau Ispanijoje, jau XVI amžiuje buvo pradėta mokyti kurčiuosius vaikus, gimusius turtingų didikų šeimose.
XVI a. prancūzų filosofas Michelis de Montenis rašė: „Mūsų nebyliai ginčijasi, argumentuoja ir pasakoja istorijas, naudodami gestus“. Kiek vėliau jis pridūrė: „Jiems reikia daktilio ir gestų gramatikos“.
Pamažu šios pastangos rado atgarsį Europos dvaruose ir paskatino žymius mokslininkus pasiaukoti kurčiųjų ugdymui. Bet sunkumai ir nesėkmės, su kuriomis jie susidūrė stengdamiesi išmokyti kurčiuosius kalbėti, privertė ieškoti kitų būdų nei klausymas ir kalba. Garsus matematikas Džonas Volis, buvo aršus kurčiųjų vaikų mokymo kalbėti šalininkas, o galiausiai sukūrė taktilinę abėcėlę
Kai girdinčioje šeimoje atsiranda kurčias ar neprigirdintis vaikas, visai šeimai ateina nelengvas metas. Tėvai, laukdami gimstant vaiko, o ir vėliau yra pasirengę ji mylėti, globoti, padėti jam ir lavinti jį. Viso to reikia ir kurčiam vaikui, tik pagalbos jam reikia daugiau, iškyla specifinių problemų: kaip su juo bendrauti, kaip lavinti, vėliau – kaip ir kur mokyti.
Autorė:
Olga Grabovskaja