SKIRTINGI IR LYGŪS
13
Suniokojau klasę, laužiau baldus ir viską palikus išbėgau iš mokyklos. Neprisimenu kur bėgau ir kiek. Bėgau ir verkiau išmetus kuprinę į šiukšlių dėžę prie autobusų stotelės.
Baimė vėl būti „nurašytai“ buvo stipresnė už sveiką protą. Sužeidžiau berniuką, parodydama savo jėgą. Emocijos ir agresija liejosi per kraštus. Suniokojau klasę, laužiau baldus ir viską palikus, išbėgau iš mokyklos. Neprisimenu kur bėgau ir kiek. Bėgau ir verkiau, išmetus kuprinę į šiukšlių dėžę prie autobusų stotelės.
Atsipeikėjau nežinomoje vietoje, temstant. Nepažįstama moteris, pastebėjusi mane besiblaškančią, priėjo paklausė kas aš, kodėl verkiu ir esu viena. Žinojau tik globos namų pavadinimą tad moteris paskambino į policiją. Kai mane grąžino į globos namus nusprendžiau, kad neisiu į tą mokyklą.
Nuo tada prasidėjo mano, kaip probleminio vaiko gyvenimo laikotarpis
Viskam ir visur prieštaravau, gyniausi net ten kur nereikėdavo, tapau lydere tarp bendraamžių ir visais įmanomais būdais norėjau parodyt, jog esu stipri ir niekam daugiau neleisiu savęs skriausti, nei fiziškai nei morališkai. Prisimenu ir tą dalyką jog mokykla ir jos darbuotojai nebandė su manimi kalbėtis, niekas nebandė manęs susigrąžinti ar bent išsiaiškinti kodėl taip nutiko. Supratau jog nesu jiems įdomi, o tuo labiau reikalinga.
Paauglystės laikotarpį išgyvenau labai sunkiai, kovojau su savo baimėmis, nemokėjau, o gal tiesiog nenorėjau išreikšti savo jausmų.
Su manimi dirbo psichologė, kuri padėjo viską išgyventi, mokiausi specialioje mokykloje vaikams su elgesio ir emocijų sutrikimais, kurioje nors ir kėliau sunkumų, atradau žmones, kurie man norėjo padėti ir priėmė mane tokią kokia esu.
Galėčiau dar daug pasakoti apie įvairias situacijas, kurios rodė, kad inkliuzinio ugdymo ir su žiburiu nerastum tais laikais, tad labai džiugu kai susidūrus su atvejais susijusiais su vaikų ugdymu, kad ir kokie tie vaikai būtų ar su SUP poreikiais ar turintis negalią, o gal netekę tėvų globos, sutinku žmones, kurie nori padėti. Jie modeliuoja galimus sprendimus, bendradarbiauja su ugdytiniais ir jų šeimomis, ieško optimalių – inkliuzinių sprendimo būdų, o ne atstumia.
Inkliuzija yra be galo reikalinga vaikams kurie neteko tėvų globos, juk tai mūsų visų vaikai, mūsų ateitis.
2013 m. lapkritį, Europos specialiojo ir inkliuzinio ugdymo plėtros agentūra, organizavo tarptautinę konferenciją, kurios metu buvo suteiktos puikios galimybės diskutuoti apie inkliuzinį ugdymą. Įdomu tai, jog diskusijoje dalyvavo praktikai, turintieji sprendimo teisę, neįgalūs žmonės ir net jų šeimos nariai