Mėgau skaityti. Ji atveždavo man iš miesto bibliotekos knygų, į priekį atlikdavau pratybų sąsiuvinių užduotis, ji nupirkdavo papildomų, kad mokyčiausi, nes klasėje buvau gabiausia mokslams, taip pat, vakarais man padėdavo gilinti matematikos žinias, priimdama mane pas save namie ir vaišindama vakariene bei arbata, kas tuomet man buvo nauja, nes niekas su manimi dar taip nesielgė.
SKIRTINGI IR LYGŪS
12
Jaučiausi taip, lyg man pastoviai reiktų kažko saugotis. Vaikų globos namuose buvo daug, o ir amžius labai skirtingas. Viskas nauja, visko baiminausi, bijojau mokyklos ir naujų mokytojų.
Prisimenu, kaip bijojau, kaip dėjausi savo daiktus ir meldžiausi, kad ten būtų geriau nei namie ir gimtame miestelyje. Kartojau mintyse jog visi mano skriaudėjai kada nors pamatę mane labai stebėsis ir pavydės, nes gyvensiu gerai, pasieksiu daug ir nesitikėjau, jog uždelsto veikimo bomba, esanti manyje, sprogs atvykus ten ir supratus, kad ir ten ne viskas balta ir gražu. Taip ir nutiko.
Jaučiausi taip, lyg man pastoviai reiktų kažko saugotis. Vaikų globos namuose buvo daug, o ir amžius labai skirtingas.
Viskas nauja, visko baiminausi, bijojau mokyklos ir naujų mokytojų. Jie atrodė dar šaltesni nei tie, kurie buvo anoje mokykloje. Iš vaikų vėl išgirdau patyčias. Laikiausi atokiau nuo vyresniųjų.
Dauguma vaikų buvo žiaurūs, pykti, išsigandę. Skriaudžiami vyresnių. Tą mačiau ir bijojau. Buvau rami, niekada neskriausdavau kitų, visuomet užjausdavau kitus ir kuom galėdavau padėdavau, bet viduje jau viskas virė.
Neužilgo man teko išvažiuoti gyventi į globos namus
Globos namus mačiau kaip didelę mokyklą, kurioje daug taisyklių ir daug pavojų. Bijojau kažką pamiršt ir visais įmanomais būdais bandžiau prisitaikyt.
Pasikeičiau akimirksniu, kai mokykloje pajutau grėsmę. Atvesta į klasę ir be jokių ceremonijų pasodinta į savo vietą, jaučiausi kaip svetima. Mokytojai nepriėjo, nepaaiškino nieko, tiesiog dėstė savo dalykus toliau, kaip ir reikalauja pamoka. Nė karto nebuvau paklausta ar viską suprantu, ar spėju. Palaipsniui, klasėje mane pradėjo užgaulioti vienas berniukas. Atimdavo daiktus, kuprinę spardė, kaip futbolo kamuolį, tampė už plaukų, o aš nieko negalėjau padaryti, tik tyliai viską kentėjau, kol vieną dieną supratau jog jeigu neapsiginsiu ir neparodysiu, kad turiu jėgą, esu stipri, viskas bus kaip tada, namie. Viskas bus kaip globos namuose, kai vyresni skriaudžia kitus, o jie, nors ir didelės šeimos nariai, neturi savo nuomonės ar žodžio.