SKIRTINGI IR LYGŪS
11
"O kaip gi tie kuriuos vadinate „nurašytais“, „stigma“, „išlaikytiniais“. Taip, būtent taip juos vadinate... Žinau nes kažkada vadinote taip mane... "
Kodėl mes taip seniai kalbame apie įtraukųjį (inkliuzinį) ugdymą, bet viskas veikia taip lėtai? Šiandienos supratimo nepalyginsi su supratimu apie inkliuziją prieš penkioliką metų. Grįždama tuos penkiolika metų atgal, iš savo patirties galiu pasakyti, kad mano akimis praktikoje netoli te pažengėme. Džiugina tai, kad vis daugiau žmonių, apie tai kalba, bando taikyti, stengiasi viską pakeisti.
Išgirdę inkliuzinis arba įtraukusis ugdymas, kažkodėl iškarto pradedame mąstyti apie neįgalumą ir SUP turinčius vaikus. O kaip gi tie kuriuos vadinate „nurašytais“, „stigma“, „išlaikytiniais“. Taip, būtent taip juos vadinate... Žinau nes kažkada vadinote taip mane...
Esu globos namų vaikas ir to nebijau pripažinti. Užaugau globos namuose ir esu be galo dėkinga tiems pedagogams, kurie nenurašė manęs, kurie, neskaitant mano sudėtingo būdo ir neapykantos mane supančiam pasauliui, auklėjo, buvo dėmesingi, mylėjo ir negailėjo gero žodžio. Skatino mane siekti to ko noriu aš, kalbėjosi taip, lyg būčiau jiems svarbiausias vaikas pasaulyje, o svarbiausia esu dėkinga už tai, kad rado kelią prie manęs per mano dygliuotą širdį ir tuo metu, galbūt patys to nežinodami, jau taikė inkliuzinį ugdymą. Ačiū jiems ir „gaila“, kad teko nuvilti tuos, kurie pažinoję mano biologinę šeimą, sakė jog iš manęs „nieko nebus“.
Prisimenu kai vienai iš vaikystės draugių žaidžiant su manim lauke, mama uždraudė draugauti su manimi, teigdama jog aš išmokysiu ją blogų dalykų. Tuomet man kilo klausimas kodėl? Juk gerai mokausi, esu mandagi, niekada iš nieko ir nieko neprašau... Ką tokio blogo padariau? Nieko nedariau, iš tikrųjų tai buvo žmonių problema, nemokėjimas priimti kitokio nei jie. Nenoras pripažinti, kad sudėtingose šeimose augantis vaikai niekuo nekalti dėl savo tėvų klaidų ar poelgių.
Dar skaudžiau buvo girdėti vaikų patyčias. Vyresni vaikinai užgauliodavo einant į mokyklą, girdėjau kaip juokdavosi iš mano drabužių, iš to kokią „senovinę“ kuprinę turiu. Nuo jų neatsilikdavo ir pedagogai.
Mokytojai, kurie mokė mokykloje, aptarinėjo mane. Kalbėjo apie mano šeimą, tėvus ir patikėkit, tai buvo ne šiaip šeimos problemų aptarimas ir galimos pagalbos vaikui. Galbūt manė, jog aš negirdžiu, bet aš viską girdėjau ir viską supratau. Kaupiau visą tai. Nešiojau savyje.
Buvo tik laiko klausimas kada sprogsiu. Kodėl pedagogams nekilo minčių paklausti ar turiu vietą kur miegot, ar nesu alkana, ar man nereikia pagalbos, bet kokios...
Matyt Dievas išgirdo mano maldas, atsiuntęs man tikybos mokytoją, kuri tapo mano klasės auklėtoja ir pirmu žmogumi iš kurio jaučiau rūpestį, domėjimąsi manim ir mano gabumais. Ačiū jai, nes savo dėmesiu ir šiluma jį parodė jog ne viskas aplink juoda. Ji pastebėjo smulkmenas, kurios iš tikrųjų tuo metu buvo mano išsigelbėjimas nuo juodos kasdienybės.
"Dabar suprantu jog buvau kaip tiksinti bomba. "