socialinės struktūros porūšis, lemiantis narių pavaldumą. Grupės struktūra sudaro tokie elementai kaip materialiniai pagrindai, vertybės simboliai, elgesio pavyzdžiai, tarpusavio santykiai. Visi šie dalykai yra tokios pačios geros ir teisingos vertybės kaip ir jau ankščiau minėtos estetinės vertybės.
Negalios priežastys
Dažnas kuris įsivaizduoja, jog pats stigmatizuojamas niekada nebus, tačiau geriau pagalvojus męs visi galime atsidurti tokioje padėtyje, kuomet būsime stigmatizuoti. Netgi jeigu męs ir išvengiame ligų, traumų ir nelaimingų atsitikimų didžiąją savo gyvenimo dalį, tačiau nėra jokios garantijos, jog vieną dieną mums tai neatsitiks ir męs netapsimę „negalės žmonių“ socialinės grupės dalimi. Tuomet visi tie, kurie galvojo, jog per gyvenimą nebus stigmatizuoti, patirtų pilną neigiamo požiūrio ir diskriminacijos galią. Dauguma socialinių problemų apie kurias šneka žiniasklaida ir visas pasaulis gali bet kurią akimirką atsitikti mums patiems kurią nors gyvenimo akimirką, netgi jeigu ir dabar męs neeame pažymėti „stigmos“ ženklu.
Vakarietiškame pasaulyje, šiais laikais populiariausias neglės ženklas yra invalido vežimėlis, tai veikia ne tik vizualiai, tačiau ir pakeičia mūsų požoiūrį ir bendravimą.Šis ženklas yra tik labai maža dalis visų negalės žmonių. David A. Karp pasakoja apie daugybę skirtingų priežaščių dėl kurių žmogus gali sėdėti vežimėlyje ir jie visi yra skirtingi, tačiau stigmatizacijos stiprumas yra susijas su kaip labai ta liga matosi vizualiai. Kiek negražiai tai atrodo, kiek daug pasatangų negalės žmogus turi įdėti į judėjimą, visa tai tiesiogiai susija su socio-psichologinių atakų žiaurumu.
Fizinę negalią turinčių žmonių stigmatizacija
Kalbant apie patį stigmatizavimą, viena iš pirmųjų problemų su kuria tenka susidurti žmonėms yra žodžiai kuriais jie yra apibūdinami. Etiketės kurios yra priklijuojamos žmonėms, juos pažemina iki menkesnio socialinio sluoksnio. Pavyzdžiui, jie yra apibūdinami kaip „kenčiantys“, „palaužti“, „deformuoti“ arba „invalidai“. Netgi pats pasakymas „neįgalūs“ sukelia įvaizdį, lyg šie žmonės būtų „nenormalūs“. Tokie nusakymai kaip – „fiziškai paveikti“ ar „fiziškai apriboti“ yra ne ką geresni ir šie žmonės nesako, jog tokie pavadinimai yra geresni negu ankščiau minėti. Nėra jokio tiklsaus atsakymo kaip į tokius žmones teisingiausia kreiptis, tačiau yra daug priimtiniau kai nėra klijuojamos jokios etiketės ir žmonės nusakomi ar į juos kriepiamasi ne pagal jų fizines savybes ar išvaizdą, tačiau pagal jų charakterio bruožus. Visgi nėra jokios lingivstinės išeities šiuo atžvilgiu apibūdinant asmenybę. Dažniausiai ir papraščiausiai į šiuos žmones kreipiamasi – „neįgalieji“ ar „negalės žmonės“, kas yra pasirinkta identifikuoti kaip stigmą, o ne asmenybinius žmogaus bruožus, taip kaip yra kreipiamasi į „įgalius“ visuomenės narius.
„Mano vardas nėra cerebrinis paralyžius. Manęs yra daug daugiau negu tik mano negalia ir problemos su kuriomis aš susiduriu. Tai aš vadinu negalios spąstais. Šios televizinės, medijos paveiktos šalies mentalitetas neįgaliųjų atžvilgiu yra toks, kad žmonės sėdintys vežimėlyje negali kalbėti apie nieką kitą, tik apie savo ligą“ (Karp, 2000: 165)
Apart kalbinės dalies, vežimėliuose sėdinčių žmonių stigmatizacija pasireiškia ir kiek kitokiu būdu – fizinė aplinka, pagrinde sukurta nepagalvojus apie sunkumų turinčius visuomenės narius. Fred Pelka savo knygoje (1997) rašo, jog bene labiausiai limituojančios aplinkos dalys, su kuriomis susiduria žmonės sėdintys vežimėliuose yra tai, jog viešuose vietose nėra įrengtų specialių liftų, kėdės ir stalai dažniausiai nėra lengvai pajudinami, slenkščiai tarp durų yra per daug pakelti, stalai sustatyti per daug arti vienas kito ir įėjimai į specialiuosius tuoletus dažnai būna užblokuoti arba užrakinti. Toliau: per mažai nuleidimų galvių perėjose, kuriomis galima užvažiuoti, per mažai vietos tarp durų, koridorių, įėjimų. Dažnai, pasivažinėjimas lauke sukelia daugiau nepatogumų, negu maloniai praleisto laiko. Visgi, savivaldybės gana didelę dalį reikalavimų suteikti visus šiuos patogumus atmetė, nes tai tik dar
STIGMA
55