Stigma Birželis 2014 | Page 38

suvokia ją kaip svetimą ir tolimą (Simoniukštytė, 2010). Taip yra su romų kultūros žmonėmis. Romai visuomenėje yra atstumti į šalį, vengiami ir diskriminuojami, o jų spalvinga kultūra lieka aplinkinių pamiršta ir nevertinama. Daugelis žmonių net nesusimąstydami perima tokį neigiamą, stereotipinį vaizdinį apie kitą kultūrą ir naudojasi juo savo kasdieniniame gyvenime (pavyzdžiui posakis: ,,Neik toli, nes pavogs čigonai“), o aplinkiniai girdėdami tokius pasisakymus, ypač vaikai, greitai juos perima ir naudoja bendraudami su aplinkiniais. T ad reikia labai atidžiai įvertinti mums siunčiamą informaciją ir aklai ja nepasigliauti, kiekvienas žmogus turi kliautis savo protu, savo patirtimi ir kiekvieną situaciją labai aiškiai ir racionaliai apsvarstyti, įvardinti, išanalizuoti ir tokiu būdu galbūt išvengti neigiamos stereotipizacijos. Romai visuomenėje yra stigmatizuojami dėl to, kad yra „kitokie“ nei dauguma, jie atstoja mažumą daugumoje (Lietuvoje). Romai laikomi „kitokiais“, nes jie tamsesnio gymio, turi atskirą kalbą, Lietuvoje jų tik 3000, dauguma romų neišsilavinę, neturi registruotos gyvenamosios vietos ir nuolatinio darbo. Visuomenė vengia bendrauti su mažuma ir ją atstumia, taip iškilusias mažumos problemas palikdama mažumai ir atsiribodama nuo tų problemų. Tačiau visuomenė labai klysta taip manydama. Jei tik dauguma pamėgintų įsivaizduoti romų padėtį visuomenėje, kai iš romų vaikų mokykloje yra tyčiojamasi, kad jie ne tokie kaip visi, kai žmonės yra priverčiami išsikraustyti iš gyvenamosios vietos, nes neišmano teisinių dalykų, kai žmonės diskriminuojami ne tik viešoje vietoje, bet ir darbo srityje, tada visuomenė pradėtų į šios kultūros žmones žiūrėti iš kitos pusės, o ne tik iš smerkiančios pusės. Romų bendrijos pirmininkas Stepas Visockis teigia: „Aš pasakysiu atvirai, kad visuomenė mažai bendrauja su mūsiškiais, jai žmonės daugiau atvažiuotų į taborą, pabendrautų, ypač studentai, pamatytų kaip iš tikrųjų gyvena romų žmonės, tada ir nuomonė pasikeistų“. Taigi, norint sugriauti savo stereotipinį apie sau nepažįstamą kultūrą, reikia stengtis pažinti tą kultūrą, jos žmones ir papročius. Žinoma, didelę įtaką galėtų padaryti ir žiniasklaida, stengdamasi formuoti teigiamą visuomenės nuomonę, rodydama, kaip romų žmonės gyvena, su kokiomis problemomis susiduria ir labiau pabrėždama teigiamas romų savybes, nei akcentuodama neigiamas. Didžiausia problema su kuria susiduria romai, tai neišsilavinimas, dėl kurio žmones negali susirasti darbo ir turėti gerų gyvenimo sąlygų. Deja, aukštąjį išsilavinimą įgijusių romų tautybės žmonių Lietuvoje yra tik keletas ir tai jau daug pasako apie prastą romų padėtį išsilavinimo srityje. Romų vaikams sunku pritapti mokykloje, nes skiriasi jų gimtoji kalba ir išvaizda, o tėvai dažnai neturi lėšų juos aprūpinti reikiamomis priemonėmis, tad vaikai dažnai meta mokyklą, kad padėtų uždirbti pinigų savo šeimoms, arba, jei tai jaunos merginos, kad ištekėtų arba rūpintųsi mažesniais broliukais ir sesutėmis. Be to, tėvai vaikų nemotyvuoja, nes daugelis patys neturi išsilavinimo. S. Visockis interviu metu pasakoja savo prisiminimus iš vaikystės ir pateikia skaudžią diskriminacijos patirtį: „Vaikų namuose nakty atėjusi vadovė mane pažadino ir prie visų vaikų tyčiojosi iš manęs, liepė daryti pritupimus, čigoniškai šokti,