Tautosakoje:
Čigonas muša vaikus ne, kad nemoka vogt, bet
kad nemoka pakavot.
Čigonas ir bažnyčioj velnią mislija.
Giria, kaip čigonas savo arklį.
Ar čigonas, ar nuodėgulis – tas pats.
Posakiuose:
,,Vaikeli, jei būsi blogas, atiduosiu čigonams“.
,,Neik toli, nes pavogs čigonai“.
Anekdotuose:
Čigonas pavogė karvę ir pardavė mėsininkui.
Eina jis pro bažnyčią ir sugalvojo atlikti
išpažintį.
-Kunigėli, pavogiau virvę.
-O kas buvo prie virvės pririšta?
-Ragai.
-Et, kalbi čia visokius niekus. Sakyk, kuo
nusidėjai.
Tuo metu čigonas ištraukė kunigui iš kišenės
laikrodį.
-Pavogiau laikrodėlį.
-Atiduok, jei pavogei.
-Tai imk, kunigėli.
-Ko čia man kaišioji. Atiduok, kam reikia.
Čigonas tyli.
-Tai atiduosi?
-Daviau, ale kad neima.
-Na tai jo reikalas.
Baigęs išpažintį čigonas nuėjo savais keliais.
Grįžo kunigas namo, žiūri – nėra laikrodėlio.
Tik dabar suprato čigono išpažintį.
Gausybė neigiamų komentarų interneto
erdvėje:
Visa Europa sutinka, kad visi čigonai yra
dykaduoniai, tinginiai, aferistai ar smulkūs
vagišiai. Jie ant tiek tinginiai, kad net tingi
suplanuot ar
įvykdyt kažką
didesnio.
Papraščiausia smulkūs parazitai. O tokie ir
pavojingiausi, stambų sučiupai ir vienaip ar
kitaip neutralizavai, o smulkūs atrodo ne tokie
baisūs, bet su savo kiekiu žalos pridaro daug
daugiau nei stambūs. Jei jau čigonai išsikovotų
kokias teises, tai kad nebūtų jokios
diskriminacijos, reiktų persvarstyt ir kitų
nusikaltėlių teises: žmogžudžių, prievartautojų,
pedofilų...(Komentaras iš Lrytas.lt puslapio
2012-02-13)
Tai tik keletas pavyzdžių, kurie atskleidžia
formuojamą stereotipinį vaizdinį apie romų
tautybės žmones ir parodo neigiamą
visuomenės požiūrį į romus. Dar kartą galima
įsitikinti, kad visuomenės požiūris į romų
kultūros žmones yra labai vienpusiškas.
Etniniai ir kultūriniai stereotipai – tai dėl
išankstinių nuostatų susiformavęs tam tikrų
charakteristikų priskyrimas individui, paremtas
jo priklausymu tam tikrai etninei ar kultūrinei
grupei (Lukoševičiūtė, 2012: 160). Stereotipai
dažniausiai
yra
paveikiami
išankstinio
nusistatymo, kuris veda prie „kito“ formavimo
(Holliday, Hyde, Kullman, 2010: 31). Šiuose
pavyzdžiuose puikiai galime įžvelgti „kito“
atsiradusį vaizdinį. „Kitas“ arba „svetimas“ yra
Čigonas perka iš žmogaus arklį ir sudera antropologijoje naudojama sąvoka. „Kitas“
tokias sąlygas: čigonas iš karto sumoka reikalingas tam, kad būtų galima susikurti
keturiasdešimt litų, o šešiasdešimt lieka savosios grupės vaizdinį, pasakyti, kad „mano
skolingas. Praėjo pusmetis ir žmogus reikalauja grupė yra kitokia, nei tie, svetimi, mano grupei
iš čigono atiduoti skolą:
nepriklausantys“. Kalbėjimo, rašymo ar kitokio
-Negaliu! – šaukia čigonas. – Juk susitarėm, kad romų reprezentavimo būde galima aiškiai
aš tamstai būsiu šešiasdešimt litų skolingas. Kai įžvelgti
klasikinius
„kito“
konstravimo
atiduosiu, nebebūsiu skolingas. Susitarimo bruožus.
Paprastai
„kitas“
yra
arba
reikia laikytis.
idealizuojamas,
parodomas
kažkuo
pranašesniu, nei sava grupė, arba atvirkščiai –
Internete:
sumenkinamas
ir
kritikuojamas
kaip
„blogesnis“,
nelygu kokių
tikslų
yra
siekiama. O kai
žmonės
atstumia kitą
kultūrą ir laiko
ją „kita“ tada
jos
vengia,