Stigma Birželis 2014 | Page 11

dalyku. Šis seksizmo diskursas yra įsišaknijęs daugumos žmonių požiūryje. Toks diskursas tampa dominuojančiu, tokiu jį paverčia įvairios medijos ( filmai, televizija, radijas ir kt. ). Ši stigmatizacija yra masiškai platinama ir tampa kultūros dalimi, kuria žmonės dalinasi. (Holliday, Hyde, Kullman, 2010: 42-46) Kaip teigia garsus amerikiečių antropologas Clifford Geertz: “ Kultūra yra matoma kaip dalijimosi reikšmė, išreiškiama per viešąją komunikaciją ( bendravimą ). <…> tie, kurie dalijasi kultūra , taip pat dalijasi pasaulėžiūra ir kalba tokia pačia kalba, tiek tiesiogiai, tiek perkeltine prasme “. Iš moterų tikimasi tam tikro stereotipinio elgesio, o pati visuomenė sudaro tokias sąlygas, kad moteris negali pasielgti kitaip, nei iš jos buvo tikėtasi ir tuo patvirtina visuomenės sukurtus stereotipus. Akivaizdu, kad vizualiniame diskurse būtina naikinti moters sugretinimo su namais ir šeima klišes. Patriarchatas prieš feminizmą Lietuvoje dominuoja patriarchaliniai lyčių vaidmenys, kuriuose vyras yra šeimos galva ir yra siejams su viešąja sfera, tuo tarpu moters vertė matuojama pagal jos išvaizdą, jei moteris neatitinka visuomenėje sudaryto įvaidžio – ištekėti ir susilaukti vaikų , jai iškart klijuojama etiketė “ senmergė” ir abejojama jos moteriškumu. Tačiau yra ir tokių moterų, kurias dažnai vadina piktų senmergių (Sociologija. Mintis ir veiksmas, 2004: (3): 23) judėjimu, tai – feministės. Šios moterys akylai gina moterų teises ir siekia jas sulygint su vyrų teisėmis. Šis reiškinys atsirado vien dėl to, kad vyrai visuomet buvo laikomi pranašesniais, nei moterys. „Mainstream” sąvoka feministinėje anglosaksų terminologijoje reiškia „dominuojanti vyriška kultūra“. Atitinkamai, „ mainstreaming” reikštų susitaikymą su dominuojančia kultūra. Lyčių aspekto integravimo strategijos apibrėžties įvairovė rodo, kad visada vyksta lyties sampratos kompromiso paieškos. Praktiniame lygmenyje organizacijos dažniausiai renkasi jo institucinei kultūrai artimesnę lyčių dėmens integravimo sampratą. Dėl dominuojančios ir opozicijos grupių kovos atsiveriantis verbalinio ar vaizdinio ženklo daugiaprasmiškumas savaime neužtikrina pakraštinių patirčių reprezentacijos, nes galią turintieji išradingai naudojasi užtildymo strategijomis tiesiogine ar perkeltine, diskursyviąja prasme. Moterų (ir/ar feminizuotų grupių) kaip subordinuoto kito tylėjimą mūsų kultūra nuosekliai diegė ir tebesergsti, paremdama religinius draudimus, kuklumo kodus, galios arenų nepasiekiamumą (Caputi, 2004: 444). Ir „kadangi kalba mums yra pagrindinis būdas pažinti save, atskleisti save kitiems ir išreikšti savo tapatumą“, užtildymas „sunkina <...> nepasitenkinimą išreiškiančio transformatyvaus žmogiškojo diskurso galimybes” (Elshtain, 2002: 105).