54
Ką reiškė šis automobilio blaškymasis?
Paniką ar paskutinį sovietų pasispardymą,
žvalgybą mūšiu? Faktas, kad jie ieškojo
kelio į Aukščiausiosios Tarybos rūmų pri-
eigas. Kruvina sovietų provokacija įvyko.
Gynėjų budrumas buvo patikrintas. Ar pro-
vokatoriai tikėjosi, kad nebaudžiami galės
siautėti AT prieigose? Sužeistas ir lietuvių
paimtas į nelaisvę sovietų provokatorius,
ypatingosios paskirties būrio kareivis A.
Batrakas teigė, esą jie nebuvo gavę įsakymo
pulti Lietuvos parlamentą. Neva jam su
kitu kareiva buvo liepta į namus išvežioti
karininkus. Važiuodami nuo Antakalnio
jie pasuko paupiu ir pateko į akligatvį. Čia
juos sustabdė Lietuvos kariai ir pareigū-
nai. Įvykus grumtynėms ir susišaudymui,
sprukdamas iš įvykio vietos A. Batrakas
tvirtino pagriebęs su savimi automatą ir
pasislėpęs už gelžbetoninio bloko. A. Batra-
kas turėjo būtent 7,62 mm kalibro „Kala-
šnikov“ tipo modernizuotą automatą, prie
kurio galima pritaisyti garso slopintuvą.
Būtent tokius ginklus naudojo ir žudikai
prieš tris savaites užpuolę Medininkų pos-
tą. Neatmestina prielaida, kad SSRS VRM
vidaus kariuomenės 42-osios divizijos 132-
ojo konvojaus pulko teritorijoje dislokuoto
ypatingosios paskirties dalinio, vadinamojo
specnazo, karys A. Batrakas turėjo kokių
nors jo sąsajų ir su Medininkų skerdynėmis.
„Mūsų būrys buvo ne tiek išorės gynė-
jai, – prisimena L. Ladiga, – kiek vienetas
(jo didžioji dalis) daugiau vykdžiusi Par-
lamento gynimo štabo pavedimus. Vienas
tokių – 1991 metų vasario 9-osios dienos
balsavimai – referendumas už Lietuvos
Nepriklausomybę. Po jo mūsų būrio dalis
„Artūras jautė pareigos šauksmą.
Deja tokio pareigos supratimo
dabar visuomenėje labai trūksta.“ „Tokie gražūs ir jauni tada
buvo savanoriai, o svarbiausia
jiems Laisvė!“
Vytautas Landsbergis Artūro Mama Genovaitė Sakalauskienė
buvo paleisti, kai kurie grįžo į darbus,
kol pašauks, kai reiks, jei bus reikalų. III
Aukščiausiosios Tarybos rūmuose, kurie
buvo tapę pirmosiomis atkurtos Lietuvos
Respublikos kariuomenės kareivinėmis,
palikome tik tuos jaunesnius ir rimtes-
nius, kuriuos gaudė ir prievarta vežė į
Sovietinę armiją. Na, mes, vyresni, atro-
dėme kaip dėdės greta to jaunimo. Atgal
prisistatėme vėl tik per Rugpjūčio pučo
dienas. Pasakė, kad žmonių yra, bet būkite
lauke, gal ko prireiks. Ir iki šiol mintyse
lydi nuostaba: kaip veržliai ir netikėtai gali
prisėlinti pavojus...“
Pirmasis atkurtos Lietuvos Respubli-
kos vadovas Vytautas Landsbergis kalbė-
jo, jog būtina, prisiminti savanorio Artūro
Sakalausko auką. Tądien Parlamento Pir-
mininkas aptarinėjęs bei svarstęs su Pran-
cūzijos parlamentarais Lietuvos ir pasau-
lio reikalus: „Tik staiga už lango pasigirdo šūviai bei po kurio laiko atėjo žinia, kad
žuvo jaunas Lietuvos savanoris“. Profeso-
rius tęsia sakydamas: „Jis nesvarstė, bėgti
kur pavojus, ar pasilikti, nors jau buvo
atlikęs pareigą, stovėjęs sargyboje, tačiau
suprato, kad turi būti ten, kur jo draugai.
Artūras jautė pareigos šauksmą. Deja to-
kio pareigos supratimo dabar visuomenėje
labai trūksta.“
Paklausta, ką reiškia ši diena, įvykusi
dar jai negimus, iškilmingos rikiuotės da-
lyvė eil. Gabija Tarapovskytė iš Didžiosios
Kovos rinktinės 802 kuopos atsakė: „Mane
Mama ir Senelis išmokė gerbti įvykius,
kurie atvedė Lietuvą į Nepriklausomybę.
Kas įgyta per amžius – tas visada bran-
ginama, todėl esu čia, dėvinti gerbiamą
uniformą su tamsiai vyšnine Savanorių
pajėgų berete.“
Kalbino bei užrašė vyr. eil. Vilius Džiavečka,
vyr. ltn. Vidmantas Kuprevičius
Aukščiausiosios Tarybos rūmų I-asis apsaugos postas, 1991 m. rugpjūčio mėnesį. Nuotraukos vyr. eil. Michail Lysenko, KASP archyvo