53
2018 m. Nr. 4 (497)
čio 21-ąją. Žinojome, kad Maskvoje pučas
yra žlugęs: žmonės vaikščiojo ir džiaugėsi.
Džiaugėmės ir mes su žmona Namida prie
Parlamento ant laiptų: buvau išėjęs, nes
tada nebuvau tarnyboje ir staiga išgirdau
šūvius, pamačiau signalinę raketą. Puoliau
atgal į Rūmus. Greitai sušukau: „Pavojus!
Į vietas!“ – ir užsibarikadavome. O būtent
1-ojo posto tikslas buvo perspėti, kad štur-
mas prasideda, na, sakykim, puolimas; nes
nežinojom, kas čia bus. Parlamento gynė-
jai iš karto užėmė pozicijas, stojo į savo
vietas, nes žinojo, kas kur privalo būti.
Šitaip teko man sureaguoti tada. O paskui,
kai jau vyko tolimesni veiksmai, paaiškė-
jo, kad paimtas į nelaisvę vienas sovietų
provokatorių, buvo atnešti jo ginklas bei
šarvinė liemenė. Atnešė ir Artūro Saka-
lausko kruviną tarnybinį pažymėjimą.
Vėliau tą pačią sovietinę šarvinę liemenę
naudojo 1-ajame poste budėdavę kariai,
dar nežinia iš kur ten atsirado naujoviškas
amerikietiškas šalmas. Tai va, tokie prisi-
minimai užplūsta. Ir, aišku, paskui – visa
naktis bemiegė. Anksti paryčiais atvažiavo
Artūro Sakalausko Mama su šeima. Teko
tą žinią Mamai pasakyti, kad žuvo jos
Sūnus. Labai sunki dalia šeimai, Mamai,
artimiesiems netekti sūnaus, brolio. Bei
mums savanoriams, Parlamento gynė-
jams, aišku, bendražygio.“
Plk. Dainius Pašvenskas, KASP va-
das, savanoris nuo 1993-ųjų, savo kalboje
kaip pavyzdį šių dienų kariams įvardi-
jo kovoje su okupantais kritusi savanorį
Artūrą Sakalauską: „Jis dabartiniams sa-
vanoriams yra pavyzdys, iš kurio reikia
mokytis drąsos, pasiaukojimo ir pareigos
jausmo, todėl kariai lenkia galvas prieš
Artūro mamą, kuri atidavė savo šaliai di-
džiausią auką – sūnų.“ KASP vadas primi-
nė nestabilią šiandieninę saugumo situaci-
ją ne tik Lietuvoje, bet ir visame pasaulyje:
„Tad privalome likti budrūs ir pasiruošę
besikeičiančioms grėsmėms.“
Srž. Valdas Rasimavičius, Parlamen-
to VIII išorės būrio savanoris, alytiškis
kaip ir Artūras: „Artūrą mačiau savaitę
prieš tą dieną. Geras draugas ir bendražy-
gis, žemietis. Iki šiol graudina prisiminus,
kad netekome.“
Savanoris kūrėjas Valdas Šimčikas:
„Rugpjūčio 21-ąją buvome su Aukščiau-
siosios Tarybos gynimo štabo viršininku
Jonu Geču išvažiavę prie Lietuvos naci-
onalinio radijo ir televizijos Konarskio
gatvėje. Pasakė, kad važiuojame be ginklų
ir atsiimsime radijo ir televizijos pastatą
(kai kurie vyrai visgi pasiėmė ginklus).
Jau būdami tenai išgirdome, kas įvykę
prie Seimo. Pastovėjome prieš sovietus
prie užgrobto Lietuvos radijo ir televizijos
pastato, kurie nieko nesirengė atiduoti ir
grįžome į Seimą, kurio prieigose, 1-ajame
poste, jau buvo nuaidėję šūviai. Ir vėl kovi-
nės nuotaikos kaip sausio mėnesį: kažkas
vyksta, o dar niekas nežino, kas ten šau-
dosi. Iki tol nuotaikos prie Seimo susirin-
kusiųjų buvo visai geros, jau, atrodė, kad
viskas neblogai klostosi (nors iš ryto Bra-
zauskas į mus pažvelgė tarsi piktu šypsniu
sakydamas: ,,Na, ką, vaikai, prisižaidėt...“).
Juk dar pučas nebuvo pralaimėjęs. Per
pučą susirinko visi, kas tik budėdavo, gau-
siai. Buvo pažįstamų vaikinų iš Žirmūnų.
Vėliau tarnavome SKAT Vilniaus miesto
rinktinėje, Fabijoniškių kuopoje“.
Linas Ladiga, savanoris kūrėjas Par-
lamento gynėjas: „Tą dieną visi mes išorės
gynėjai, kurie buvo ne tarnyboje, vaikšti-
nėjom kaip turistai po Nepriklausomybės
aikštę. Neries pakrante pamatėm atvažiuo-
jantį „Viliuką“, jis bandė suktis į Žvėryno
tiltą, ten užbarikaduota dideliais akme-
nimis – nepasuksi, tilto vidury stovėjo
sunkiai pakrautas „Krazas“ išleistomis pa-
dangomis, o tilto prieigose prie ortodoksų
cerkvės stirksojo kranu sukrauta barika-
da iš statybinių polių. Pasišypsojom: kas
čia ką veikia? Kad uniformos „Viliuke“
svetimos – neįsigilinom. „Viliukas“ grįžo
atgal paneriu. Neilgai trukus pasigirdo
šūviai. Matyti į dangų iškilusi signalinė
raketa. Greičiausia, poste irgi tvyrojusios
euforiškos nuotaikos, kad tą „Viliuką“ gy-
nėjai sustabdė tik grįžtant, pasiblaškiusį
po Aukščiausios Tarybos rūmų prieigas.“
NUKELTA Į 54 PSL.