51
2018 m. Nr. 4 (497)
mius, plieno lakštais apsaugotais bortais.
Taip su kariška išmone iš standartinės
mašinos būdavo padaroma improvizuo-
ta šarvuota transporto priemonė. Poso-
vietiniu periodu Ukraina nemažai savo
karinės technikos išparceliavo: pardavė
arba atidavė į Afriką, Vidurio Rytus. Ko-
dėl fronte, kur verkiant reikia kokybiškų
kovos mašinų Ukrainos savanorių dali-
niams, atsidurdavo sena kovinė technika?
Turiu prielaidų, – tvirtina P. Tyhonovskis,
– Tarkime, Ukrainos ginkluotųjų pajėgų
viršūnėse tarnauja aukšto rango karinin-
kai, karinį išsilavinimą įgiję dar Sovietų
Sąjungos laikais, jų bendramoksliai, gi-
minės dabar tarnauja Rusijoje, aukštais
vadais priešingoje pusėje. Ar jie nori ka-
riauti vienas prieš kitą? Nemanau! Kartais
stebina ne tik reguliarių pajėgų elgesys,
bet ir požiūris į savanorių dalinius. Taip
galima paaiškinti ir aukštą karių savano-
rių motyvaciją padaryti savaip, padaryti
gerai, taip, kaip mokame. Negailėti savęs.
Ukrainos ginkluotųjų pajėgų vadovybė ne
visada tinkamai įvertina savanorių dalinių
pastangas ir fronte parodytą iniciatyvą.
Kartais, sutinku, ji gali atrodyti gaivališka
ir inertiška, mažai koordinuota, tačiau
taip nėra. Savanorių batalionų statusas te-
bėra sudėtingas. Visiems vienetams buvo
siūlyta legalizuotis: kuomet konkretaus
bataliono karys savanoris pasirašo sutar-
tį su Vidaus reikalų ministerija oficialiai
tampa kaip ir policininku, taip pat įgyja
kombatanto statusą ir visas socialines ga-
rantijas. Bet... yra dalinių, kurie nenori
būti tiesiogiai pavaldūs Vidaus reikalų
ministerijai. Šios formuotės dažniausiai
išsilaiko iš privačių verslininkų aukų, taip
pat jiems padeda verslininkai ir rėmėjai,
vadinamieji „valantiorai“. Labiausiai kom-
plikuota situacija susiklosto tuomet, kai
karys iš tokios formuotės yra sužeidžia-
mas arba žūsta. Valstybė šiuo atveju jam
mažai kuo gali padėti, kario reabilitacija,
gydymas dažniausiai taip pat dengiamas
privačiomis lėšomis. Nukentėjusiojo ar-
timieji dažniausiai būna šokiruoti tokio
požiūrio, kuomet valstybė neprisideda
prie kario gydymo ir reabilitacijas. Pvz.:
savanorių batalionas OUN (Ukrainos
nacionalistų organizacija) yra vienas iš
tų kovinių dalinių, kurie nepavaldūs jo-
kiai valdžiai ir netgi fronte nesulaukia
jokios paramos. Vyrai ten kovoja tuo, ką
pavyksta surinkti iš rėmėjų. Tuo tarpu
separatistai visokeriopą paramą, aprūpi-
nimą ir karinę techniką gauna iš Rusijos.
Kariaudamas prie Širokino gyvenvietės,
turėjau progos tuo įsitikinti. Ten pamačiau
kovinę techniką, kurios numeriai skyrėsi
nuo Ukrainos ginkluotųjų pajėgų. Įvažia-
vę į miestą, sustojome susiorientuoti prie
taikiai stovėjusio šarvuoto transporterio,
pasiklausti kelio, bet iš jo išlindęs žmo-
gysta nieko negalėjo paaiškinti ir mes nu-
važiavome toliau. Tik vėliau pastebėjome
kirilica išraitytą užrašą ant šio šarvuočio
ir supratome, kad tai ne mūsų technika,
o priešo.“
Azovo batalionas yra išskirtinis ne vien
tuo, kad iš gatvės kovotojų virto organi-
zuota struktūra, oficialiai pavaldžia VRM,
bet ir tuo, kad yra atviras užsieniečiams.
Vienete 2015 m. tarnavo 20 užsieniečių,
daugiausia atvykėlių iš Skandinavijos ša-
lių, taip pat Prancūzijos, Italijos, Graiki-
jos, Slovakijos, Lenkijos, Gruzijos, netgi
Baltarusijos. Kartu su šiuo būriu kovos
veiksmuose dalyvavo ir P. Tychonovskis,
tuo metu vykdęs ryšio puskarininkio ir
vertėjo pareigas. Padalinyje daugiausia
buvo bendraujama anglų kalba.
Kartu su Azovo savanoriais fronte
kovoję kariai labai gerbia pastaruosius
už beatodairišką drąsą ir pasiaukojimą.
Ukrainos savanorių gretose tarnauja įvai-
rių socialinių sluoksnių, profesijų ir net
tautybių žmonės, kuriuos apkasuose pa-
tirti išbandymai ir netektys susaistė neper-
traukiamais ryšiais vardan Ukrainos lais-
vės. Panašiai kaip ir pas mus 1990−1991
metais, kuomet Lietuvoje gimė trečioji
savanorių karta.
Vyr. eil. Vilius Džiavečka,
„Savanorio“ redakcija