45
2018 m. Nr. 4 (497)
„Antano Kraujelio vardas – tai nepalaužto, prie-
saikos nesulaužiusio kovotojo už Tėvynės laisvę
simbolis“, – LR Seime vykusioje konferencijoje
„Neužmirštas ir nenugalėtas“ sakė krašto ap-
saugos viceministras Vytautas Umbrasas.
Atsiminimų knygą apie brolį partizaną A.
Kraujelį „Neužmirštas ir nenugalėtas“ pristatė
Laisvės kovų dalyvė ir partizano sesuo habil.
dr. Janina Šyvokienė
tėse, nebuvo galima tinkamai jų palaidoti.
Šiuo metu dar yra gyvų žmonių, kurie
žino partizanų, ryšininkų palaidojimo vie-
tas. Apklauskime gyvuosius liudytojus,
sužinokime kur uždegti Vėlinių žvakelę.
Kiekvienai mokyklai ar gimnazijai pa-
skirkime prižiūrėti po partizano kapelį.
Turėkime Lietuvos žemėlapį, kuriame bus
sužymėtos visos partizanų palaidojimo
vietos, sukurkime infografiką, kad ne tik
mes, bet ir mūsų vaikai žinotų Laisvės
kovotojų pagerbimo vietas. Galime prie
kapo pritvirtinti valstybinių institucijų
patvirtintą lentelę: pavyzdžiui, „čia ilsisi
partizanas“, „čia ilsisi ryšininkas“, „čia il-
sisi partizanų rėmėjas“. Perduokime tai iš
kartos į kartą. Okupantas sugebėjo sunai-
kinti miško brolius, bet tegul nesunaikina
mūsų istorijos, mūsų atminties.
Žinote, kiek daug partizanams talki-
nusių ar ištremtų žmonių norėjo grįžti į
Tėvynę, bet ne visi buvo pajėgūs grįžti į
savo gimtą kraštą: sunkus darbas, mažos
valgio normos, netinkamai gydomos ligos
atsiliepė sveikatai. Nepamirškime, kad
kai kurių grįžusiųjų nenorėjo priimti net
giminės, nes buvo įbaugintos okupanto.
Kiekvieno mūsų giminėje yra žuvusių ar
nukentėjusių kovoje už Tėvynės laisvę.
Dėka Jų esame laisvi. Ir šioje Seimo salėje
yra partizanų, tremtinių, ryšininkų, ka-
riuomenės kūrėjų, Sausio 13-osios gynė-
jų... Neabejoju, kad esant reikalui Jūs vėl
stotumėte budėti!
Akivaizdu, kad partizanas Antanas
Kraujelis turėjo lyderio savybių. Mahatma
Ghandi yra pasakęs: ,,Iš pradžių jie tave
ignoruos, paskui iš tavęs juoksis, vėliau su
tavimi kovos, o tada tu laimėsi.“ Lyderystę
ne tik kad galima, bet ir reikia ugdyti. Ir
nors dalis charakterio savybių, reikalingų
lyderiui, pavyzdžiui, atkaklumas, drąsa,
nebijojimas rizikuoti, suklysti, yra prigim-
tinės, tačiau net ir jas įmanoma išsiugdyti.
Kaip, kad sakė Johanas Volfgangas Gėtė,
žmogaus charakteris grūdinasi gyvenimo
audrose.
Jei rytoj prasidėtų karas ar kovos veiks-
mai mūsų Tėvynėje, gimtajame mieste ar
kaime – ar mes susiburtume petys į petį,
žmogus prie žmogaus, širdis prie širdies,
ar pasipriešintume? Ar nesiklauptume
prieš okupantą?
Yra paskaičiuota, kad vienam kovoto-
jui reikia dešimt pagalbininkų. Tie, kurie
negali kovoti ginklu, gali teikti kitokią
būtiną pagalbą: rinkti žvalgybinę informa-
ciją (kur ir kada pravažiavo karinė priešo
technika, kur jie užima pozicijas), teikti
medicininę pagalbą sužeistiesiems, tiek-
ti maistą, plauti ir prižiūrėti uniformas,
padėti įsirengti ir prižiūrėti slėptuves. Jau-
nimas mobiliaisiais telefonais gali fotogra-
fuoti, viešinti galimų priešų nusikaltimus,
nes labai svarbu, kad mūsų partneriai,
sąjungininkai matytų, kokia tai kova, ir
kad propagandinė informacija mūsų ne-
užgožtų.
Kai buvau vaikas ir vyko 1991 metų
sausio įvykių neramumai, su tėvais neš-
davau termosais arbatą ir kavą Seimo gy-
nėjams, pilsčiau į puodukus, dalindavau.
Kiekvienas galime padėti pagal savo ga-
limybes. Tas Laisvės nevertas, kas negina
jos (K. Balutis).
Nors anuomet buvo draudžiama ar
ribojama disidentinė veikla, spauda, susi-
tikimai, tautinių švenčių minėjimas, bet ir
tokiomis sąlygomis mūsų tėvai ir seneliai
sugebėjo patirti, ką reiškia būti laisvam
nelaisvoje aplinkoje.
Mes ilgai siekėme nepriklausomos Lie-
tuvos – to ir pasiekėme, todėl dabar, bū-
dami laisvi, parodykime savo ryžtu, tvirta
valia, darbais, meile Tėvynei, kokia svarbi
yra Laisvė. Mums nedraugiška šalis seniai
transliuoja naratyvą „jei priešinsitės, žūsi-
te, o jei nesipriešinsite, galbūt kažkuriuos
paliksime gyvus“.
Mokėkime ginti savo Tėvynę – vardan
savo krašto ir mylimų žmonių... Visiems,
kurie abejoja lietuvišku ryžtu, galiu pasa-
kyti – mes niekada nepasiduosime, kaip
nepasidavė paskutinis Aukštaitijos parti-
zanas Antanas Kraujelis“.
Alfredo Pliadžio, Lietuvos gyventojų genocido
ir rezistencijos tyrimo centro ir asmeninio
R. Tolvaišos archyvo nuotraukos
Partizanai A. Kraujelis-Siaubūnas ir V. Petronis-Nemunėlis. Nuotrauka skirta Ramūno Tolvaišos
senelio A. Lapašausko šeimai partizanų prisiminimui. Ant kitos nuotraukos pusės užrašyta padėka
R. Tolvaišos seneliui. Ši nuotrauka ir raštiška A. Kraujelio padėka (deja, raštiškos padėkos leidinyje
nepateikiame) buvo saugoma prikalta prie tetos Marijonos kraičio skrynios dugno apačios, kad
stribai per paieškas nesurastų.