44
Krašto apsaugos savanorių pajėgų Didžiosios Kovos apygardos 8-osios rinktinės kario
Ramūno Tolvaišos pranešimas pristatytas Lietuvos Respublikos Seime lapkričio 30 d.
„A. Kraujelio ilgametė kova ir jo sužeisto gyvenimo etapas“
„Esu Alekso ir Veronikos Lapašauskų
vaikaitis, kurie 1952–1954 m. Baltišiaus
kaime, kuris yra Suginčių seniūnijoje, Mo-
lėtų rajono savivaldybėje, gydė ir globojo
sužeistą partizaną Antaną Kraujelį-Siau-
būną. Mano seneliai A. ir V. Lapašauskai
turėjo keturis vaikus: Marijoną, Vincą,
Aliesę ir Vaclovą. Vyresnieji vaikai Mari-
jona ir Vincas užsiėmė sužeisto partizano
slaugymu ir priežiūra, o jaunesnieji dirbo
kaip žvalgai.
Po senelių namo grindimis Baltišiaus
kaime, kuris yra šalia Skudutiškio, buvo
įrengta slėptuvė. Mano teta, Marijona La-
pašauskaitė-Karalkevičienė, kuri gydė ir
slaugė peršautą partizaną Antaną Kraujelį,
pasakodavo: „A. Kraujelis tris kilometrus
ėjo agento Edmundo Satkūno peršautas.
Jis neturėjo kur eiti, nes neturėjo sveikatos.
Ėjo link Skudutiškio, ėjo aplink, laukais,
miškais... Mūsų šeima jį priėmė. Iš miega-
mojo pusės, prie pečiaus buvo toks tarpas
ir ten iškastas bunkeris. Galima buvo įlįsti
iš kamaros ir iš kambario. Bunkerį įsirengė
patys (Antanas Kraujelis su kitu partizanu
Vladu Petroniu, kuris vėliau legalizavosi),
o mūsų šeima jiems padėjo. Po sužeidi-
mo A. Kraujelis ilgai sveikatos neturėjo,
nes buvo peršauti jo plaučiai. Chirurgo
reikėjo, receptų“. Teta Marijona parūpin-
davo receptus. Žaizdai reikėjo tvarsčių,
plovimų, kad nebūtų kraujo užkrėtimo.
Viskas buvo slaptai vežama iš Molėtų ir
Alantos. „Sunkiai gavom vaistų, gabenom
kelis kartus iš gydytojo. Gydytojas žinojo,
kam rašė vaistų receptą,“ – pasakodavo
teta. Antanas Kraujelis net po plaučių per-
šovimo turėjo gydytis vaistu „rivanoliu“
ne ligoninės palatoje, o klojime, įsirausęs į
šieną ar slapstydamasis bunkeryje.
Tai buvo paprasto kaimo žmogaus
kova prieš galingą okupacinį režimą. Net
sunkiai susirgus, kreiptis į gydytoją buvo
pavojinga, net neįmanoma. Rizikavo parti-
zanas, mano seneliai ir gydytojas. Žinome,
kad už pagalbą partizanams, rėmėjams
grėsė mirtis, kalėjimas, tremtis. Dažnai
po rėmėjų suėmimo jų šeimos patekdavo
į sekančios trėmimų bangos sąrašus.
Džiugu, kad seneliams pavyko išgydyti
ir išsaugoti partizaną Antaną Kraujelį, kol
jis pasveiko ir galėjo tęsti garbingą Laisvės
„Džiugu, kad mano seneliams pavyko
išgydyti ir išsaugoti partizaną A. Krau-
jelį, kol jis pasveiko ir galėjo tęsti gar-
bingą Laisvės kovotojo misiją,“ – pasa-
kojo R. Tolvaiša minėjime Seime
Ramūnas Tolvaiša su partizano sese Janina Šyvokiene.
Partizano Antano Kraujelio-Siaubūno 90-ųjų gimimo metinių minėjimas Seime.
kovotojo misiją. Atsidėkodamas, partiza-
nas Antanas Kraujelis už 2 metų priežiūrą
ir slaugą, parašė seneliams padėką, kurią
išsaugojome iki šių dienų. Ji buvo saugo-
ma prikalta su vinukais prie tetos Marijo-
nos kraičio skrynios dugno apačios, kad
stribai per paieškas nesurastų.
„Žmonės netroško, kad jį pagautų. Visi
jį palaikydavo, globodavo. Labai daug tu-
rėjo draugų,“ – pasakodavo teta Marijona,
– 1954 metais Antano bendražygis Vladas
Petronis išėjo registruotis. Po V. Petronio
registravimosi, A. Kraujelis iš mano sene-
lių išėjo, nes bijojo, kad V. Petronis gali
neišlaikyti saugumiečių žiaurių kankini-
mų. Saugumiečiai gi žinojo, kad jie vei-
kia kartu. Jį, žinoma, kankino, bet mano
senelių neišdavė. „Tiek slapstydamasis su
bendražygiais, tiek likęs vienas, Kraujelis
ilgai vienoje vietoje neužsibūdavo. Pajutęs,
kad kas jį pastebėjo, tuoj persikeldavo į
kitą vietą.
Įvairūs saugumo agentai smogikai ieš-
kojo partizano Antano Kraujelio. Tam,
kad jų neatpažintų, agentai pasivadindavo
visokiais slapyvardžiais. Tokių šnipų buvo
po 15–20 ir Anykščių, ir Molėtų, ir Utenos
rajonuose. Gyvo partizano A. Kraujelio
paėmimui arba likvidavimui buvo mestos
visos jėgos, už jo suradimą buvo siūlomos
didelės premijos. Tačiau žmonės jį mylėjo
už teisingumą ir saugojo. Neišduodavo.
Atsiminkime, kiek daug partizanų
buvo išniekinta, pažeminta, sumesta aikš-