42
Matydami situacijos beviltiškumą, malaiziečiai iš Jungtinių Tautų misijos į pa-
galbą amerikiečiams atsiuntė savo pėstininkus su šarvuotais transporteriais.
Kitos dienos rytą kuopos vadas, priė-
jęs pasiteiravo apie mano tikėjimo stipru-
mą ir vidinę ramybę, kurią jautė radijo
pokalbiuose kruvinų susišaudymų metu.
Sakė, kad mano vidinio ryšio pokalbiai ir
komandos išsiskyrė visoje mūšio sumaiš-
tyje. Aš sugebėjau išlikti ramus. Draugai
sakė, kad aš tą naktį atrodžiau bebaimis.
Ar tikrai? Kodėl? Todėl, kad buvau susi-
taikęs su Dievu ir mintimi, kad tą naktį
žūsiu. Aš tuo buvau tikras šimtu procentų,
bet iki kol aš buvau gyvas, jokia baimė,
ar sumaištis negalėjo atsispindėti mano
sprendimuose. Draugams atsakiau, kad tą
naktį irgi bijojau, bet Dievas mane palai-
kė. Pirmą kartą sugrįžus iš miesto, vienas
mano karys, turėjęs važiuoti kartu antrą
kartą pasakė: „Seržante, aš negaliu grįžti,
žinau, kad mirsiu, jeigu vėl išvažiuosiu į
Mogadišą. Esu vedęs, ir manęs laukia na-
mie. Negaliu važiuoti kartu.“ Aš pradėjau
kalbėtis su juo. Norėjau padaryti įspūdį,
kad esu stiprus, kietas, bet supratau, kad
reikia būti nuoširdžiam. Sakiau, Tomai, aš
taip pat bijau. Visi mes bijome, bet dabar
aš važiuoju atgal į miestą ir man reikia,
kad tu būtum drauge su manimi, kartu
nuvažiuosime į miestą ir kartu grįšime.
Tik tiek. Nepatikėsite, bet viskas susitvarkė
akimirksniu, karys šoko į visureigį ir drau-
ge su visais išvyko į užduotį. Jis susitaikė su
tuo, kad mirs, žus mūšyje, bet laisva valia
važiavo kartu su manimi ir kitais, kurie tik
išvykę iš bazės buvo pasmerkti nuožmiau-
siai kovai. Jis vyko į sraigtasparnio kritimo
vietą ir tai darė savo noru, norėdamas man
padėti.
Mogadišo gatvėse prieš amerikiečius
stojo apie 10−15 tūkstančių ginkluotų su-
kilėlių: „Kino juostoje tokios žmonių ma-
sės nepamatysite, – sako Dž. Striukeris, –
Pėstysis JAV karių patrulis mūšio išvakarėse Mogadišo turguje ieškojo
nelegaliai pardavinėjamų ginklų.
todėl, jei norėtumėte suprasti, su kuo mes
susidūrėme Somalyje, žmonių kiekį filme
reiktų dauginti iš šimto. Prieš šio filmo
premjerą kino teatre buvo daug diskusijų,
kokia bus publikos reakcija. Filmas yra
labai realistiškas, ten daug smurto scenų,
montuojant filmą teko jų dar sumažinti,
kad nešokiruotume visuomenės. Nepai-
sant trumpinimų, filmas yra efektingas, ta-
čiau realybė buvo dar keleriopai baisesnė.
Nemažai žmonių, filmą pradėjus rodyti
JAV, į jį tiesiog nenuėjo, nes išankstiniai
reitingai buvo prasti. Tikrovėje, kaip ir fil-
me, aš keletą kartų grįždavau į Mogadišo
gatves. Ne kartą grįždavau į bazę, vežiau
sužeistus ir žuvusius savo draugus, o va-
das, vėl mane siųsdavo atgal padėti sraig-
tasparnyje ar skersgatvyje įstrigusiems
bendražygiams. Po mūšio suvokėme, kad
į Somalį buvo siųsta per mažai karių, nors
užduoties vykdymo pajėgos buvo stiprios,
mobilios, mūsų vis tiek buvo per mažai.
Niekas nesitikėjo, kad mūšis su vietiniais
sukilėliais bus toks intensyvus, kruvinas,
ilgas ir alinantis. Kai buvo numuštas pir-
masis sraigtasparnis, mes ten nusiuntėme
savo greitojo reagavimo būrį, ištraukinėti
išgyvenusių katastrofą, o kai vėliau buvo
pašautas ir nukrito antrasis orlaivis jau
trūko karių, kurie galėtų vykti į jo kritimo
vietą. Iš viso, mieste nukrito du sraigtas-
parniai, dar trys sraigtasparniai, suvarpyti
kulkų, pažeistomis sistemomis, avariniu
būdu nusileido JAV bazėse Jungtinių Tau-
tų sektoriuje. Iš viso penki iš šešių JAV
sraigtasparnių „Black Hawk“, tuo metu
buvusių Somalyje, buvo pamušti. Antrą
kartą, išvykus į miestą, mūsų vora vėl pa-
teko į pasalą. Į maniškį visureigį pasipylė
kulkų lietus. Tą kartą aš suvokiau, kad
šiame mūšyje be abejo žūsiu. Atrodo, ne-
įmanoma, bet išgyvenau. Kai į miestą iš-
vykome trečią kartą, pamatėme, kad patys
vargiai susidorosime su pasipriešinimu.
Paprašėme po Jungtinių Tautų vėliava tar-
naujančių JAV karių paramos. Vadovybė
buvo kategoriška, atsakė, kariaukite su
tuo, ką turite, kad ir kokia būtų to mū-
šio kaina. Matydami situacijos beviltišku-
mą, dar kartą paprašėme Jungtinių Tautų
pagalbos. Reaguodami į šį mūsų prašy-
mą, pakistaniečiai atėjo į pagalbą su savo
tankais, malaiziečiai atsiuntė savo pėsti-
ninkus su šarvuotais transporteriais, JAV
atsiuntė karo medikus. Paskutinį kartą
išvykus į Mogadišo gatves, trys iš keturių
mano visureigio padangų buvo peršau-
tos, nebegalėjome grįžti į bazę, todėl visą
likusį laiką iki pat ryto praleidome gatvė-
je, gindamiesi, atsišaudydami. Tą naktį
nužudėme daug priešų, vietos sukilėlių.
Aš prašiau Dievo, kad būčiau greitas ir
taiklus, tam, kad galėčiau nukauti priešus,
kuriuos vadovybė įsakė likviduoti. Karys
ir tikintis žmogus man niekados nebuvo
priešingybės. Netgi Dievo įsakymas „ne-
žudyk“ kariui turi kitą reikšmę – nesukelk
mirties, kada gali be to apseiti. Kovoti ir
žudyti reikia garbingai. Bet... Pasaulyje
kilus konfliktams, didžiųjų pasaulio ša-
lių lyderiai kartais savo tikslams pasiekti
naudoja Dievo vardą ir tai istorijoje įvyko
jau ne vieną kartą. Lyderiai savo kovo-
je manipuliuoja žmonių tikėjimu. Savo
parapijiečiams JAV kariams sakau, jog
svarbiausia tikėti savo veiksmų teisumu,
ypač prieš paspaudžiant nuleistuką, nes
prieš Dievo teismą reikės stovėti vienam
ir Prezidento įsakymas vykti į karą nebus
pasiteisinimas.“
Vyr. eil. Vilius DŽIAVEČKA
„Savanorio“ redakcija