nelegalias priemones, tarp jų ir smurtą. Pastarajame sparne
paskutiniais metais išryškėjo itin
ekstremistiškų musulmonų atšaka – džihadžiai, suabsoliutinę ginkluotą kovą, pakylėję ją iki
svarbiausios musulmono pareigos statuso. Būtent tokių islamo vardu besidangstančių fanatikų
teroristų siautėjimas sukūrė gają nuomonę, kad islamas yra itin karinga religija. Reikia atkreipti
dėmesį, kad tokie žmonės sudaro mažumą visoje musulmonų jūroje. Tačiau net, tarkime, vienas
procentas fanatikų, pridaro tiek bėdų, kad kitiems 99 procentams musulmonų tenka norom nenorom
pajusti radikalų siejamos neapykantos padarinius. Korane netrūksta kovotojus už tikėjimą
liaupsinančių frazių. Tačiau kiek jas sureikšminti, kaip interpretuoti, yra jau tikėjimo mokovų
32
reikalas. Kai žmonės tampa fanatikais, savo juodiems darbams pateisinti jie taip pat randa vieną ar
kitą eilutę šventraštyje ir ją interpretuoja pagal savo poreikius. (Račius, budriūnaitė ir kt. 2013: 1921; Račius, Petraitytė ir kt. 2007: 37-38; Račius: 11-13).
Beje, įsigalėjęs stereotipas apie musulmonų nepakantumą kitoms religijoms – išties klaidingas. Tam
tikrais laikotarpiais islamas buvo kur kas toletrantiškesnė religija nei katalikybė. Nors buvo užklupę
įvairūs istoriniai sukrėtimai, musulmonų apsuptyje ilgus amžius išsilaikė krikščionių, žydų, jazidų ir
kitų tikėjimų atstovų bendruomenės. (Kaziukonienė 2002: 24). Siaubingi dalykai, kuriuos savo
kontroliuojamoje teritorijoje daro ,,Islamo valstybės“ kovotojai, kelia šiurpą ir daugybei
musulmonų. ,,Islamo valstybė“ savo taikiniu laiko ne tik krikščionis, bet ir dalį musulmonų.
Pavyzdžiui, radikaliesiems vahabitams neįtinka šiitai. ,,Islamo valstybės“ kontroliuojamoje
teritorijoje jų šventovės barbariškai naikinamos kartu su ,, pagoniškais“ senovinio Palmyros miesto
griuvėsiais ar krikščionių bažnyčiomis.
Būtų naivu manyti, kad visi musulmonai yra vienodai religingi ir beatodairiškai laikosi visų
taisyklių. Kaip ir tarp kitų tikėjimų atstovų, taip ir tarp musulmonų yra ir giliai tikinčiųjų, ir tik
formaliai religiją praktikuojančių žmonių, ir netgi ateistų, Ypač tai pastebima į Vakarų šalis gyventi
atvykusių musulmonų gretose.
Kalbant apie islamą ir musulmonus, būtina suvokti skirtį tarp to, kas vadintina „islamiška“ ir kas
„musulmoniška“, arba, kitaip tariant, tarp islamo religijos kaip normatyvinės sistemos ir
musulmonų visuomenių bei bendruomenių kultūrų kaip paralelinių normatyviniam (legalistiniam)
islamui praktinių vertybinių sistemų – religija ir kultūra nebūtinai sutampa. Kitaip tariant, tuo, kas
reikalaujama iš tikinčiojo šventraščiuose ir religinėje teisėje, nebūtinai vadovaujamasi kasdieniame
gyvenime. Neretai nominaliai/formaliai kuriai nors religinei tradicijai priklausantis asmuo ar grupė
savo kasdieniame gyvenime netaiko religinių dogmų ir reikalavimų. Dar dažniau tos dogmos ir
normos yra perinterpretuojamos taip, kad tai, kuo realiai vadovaujamasi, būna ganėtinai nutolę nuo