Bėgiojanti moksleivė Saulė prasitaria:
„Bėgdama aš pajaučiu šilumą, kuri dengia visą
kūna ir tą tikrą žmogaus laisvę. Bėgu ir suprantu,
koks trumpas tas ilgas kelias ir koks nuostabus
sportbačių garsas per žemę. „Vilties bėgimas” –
tai, kai tu turėdamas sveiką kūna, palaikai tuos,
kurie yra silpnesni už tave. Palaikydamas juos, tu
pažadini jų VILTĮ ir priverti juos jaustis aukščiau
nei jiems atrodo. Bėgu už viltį, nes myliu visus.
Nesvarbu, koks tai žmogus būtų.
Klaipėda ne tik gegužės mėnesį tampa Vilties
miestu. Viltis čia auga kasdien. Kai šypsomės
vieni kitiems, kai mintyse prisimename tuos,
kurie serga. Kai savo auka ar dalyvavimu Vilties
renginiuose prisidedame prie sergančiųjų
palaikymo. Kiekvienam, bėgančiam, šokančiam,
plaukiančiam ir besišypsančiam broliui bei sesei
galime pasakyti Viešpaties žodžius:
„Ir mūsų viltis jumis tvirta, nes mes žinome,
kad, būdami kentėjimų draugai, jūs būsite ir
paguodos bendrai” (2 Kor 1, 7).