34 SANTYKIS SU DIEVU
Kaip gyvenote su liga? Ar
keitėsi jūsų požiūris? Kas tam
padėjo?
Gydytojas, psichiatras,
psichoterapeutas A. Alekseičikas
sako, kad liga yra nuostabi gyvenimo
mokytoja. Ji išmoko ne tik nuolankumo,
bet ir kreiptis į kitą, prašant pagalbos,
išmoko nebijoti savo silpnumo.
Yra gyvenime dalykų, kurie visiškai
nepriklauso nuo mūsų. Ar mes galime
pasirinkti ligą? Sirgti ar nesirgti? Ne.
Tačiau mes galime pasirinkti, kuo
norime tapti. Sėdėti namuose ir
pasiduoti depresijai, gailėtis savęs,
laukti užuojautos ar gyventi, pamažu
gimti su nauja patirtimi. Ilgas ir sunkus
gydymas keitė mane, mano požiūrį į
ligą, į gyvenimo prasmę. Psichologiškai
buvau stipri. Supratau, kad galiu padėti
žmonėms, kurie sužinoję apie ligą
netenka vilties. Mano norai sutapo su
galimybėmis. Visai netikėtai sužinojau,
kad Šv. Pranciškaus onkologijos centre
yra ruošiami savanoriai, norintys ir
galintys padėti žmonėms, susirgusiems
onkologinėmis ligomis, o taip pat jų
artimiesiems.
Taigi į Šv. Pranciškaus
onkologijos centrą atėjote
vedina noro padėti likimo
draugams, pasidalinti su jais
patirtimi?
Pradžia – noras padėti, tačiau vėliau
suvokiau, kad tokiu būdu aš sveikau
pati. Sumažėjo baimė, teigiamos
patirtys stiprino, teikė viltį, sumažėjo
baimė, jog liga gali grįžti, įgijau
patirties, tobulėjau kaip asmenybė.
Santykiai su šeimos nariais, artimaisiais
ir draugais tapo brandesni. Mano
šeimos nariai augo ir brendo kartu.
Kaip niekada anksčiau, prisiliečiau
prie gyvenimo laikinumo, gyvenimo
prasmės bei tikslų paieškos, apmąsčiau
nesėkmes, klaidas. Atsirado naujos
vertybinės išraiškos. Vienas žmogus
negali gyventi. Žmogui reikia žmogaus.
Kartais gali atrodyti, kad liga yra tavo
problema, bet jei paskęsti ligoje,
gyvenimas pateikia tik skausmą ir
mažytę viltį. Kai kas atsisako ir tos
mažytės vilties. Mes laisvi pasirinkti,
kaip gyventi toliau – mirti, kai dar
esame nemirę, ar gyventi, juoktis,
planuoti, padėti, melstis, šokti, išmokti
naujų dalykų, mylėti, būti mylimais...
Didžiausia bausmė sau – likti vienam.
Ne veltui Ž. P. Sartras sako, kad
numirti – tai dar ne viskas: svarbu
numirti laiku.
Kuo jums svarbus Šv.
Pranciškaus onkologijos
centras bei vykstantys Vilties
renginiai?
Buvo akimirkų, kada buvo sunku
praverti kokios nors įstaigos duris
su pagalbos prašymu. Į onkologijos
centrą aš atėjau su noru padėti, bet
šiandien manau, kad manyje slypėjo
noras pažinti žmones, kurie yra/buvo
paliesti ligos. Kas geriau, nei jie, žino
tavo jausmus, baimes, norus? Ateiti
visada yra sunku. Mes nenorime vėl ir
vėl išgyventi nemalonių jausmų. Gali
atrodyti, kad atėjus į Šv. Pranciškaus
onkologijos centrą reikės kalbėti
apie ligą, situaciją. Tačiau taip nėra.
Niekas negali ir nenori priversti
kalbėti, kai žmogus nenori. Dažnai
buvimas kartu yra kaip vaistas. Todėl
reikia tik išdrįsti ateiti. Šypsena,
apkabinimas, arbatos puodelis
dar niekam nepakenkė. O spalvų
spektras tikrai prasiplečia. Nebijokime
būti silpnais, kad parodytume savo
stiprybę. Šv. Pranciškaus onkologijos
centro darbuotojų ir profesionalių
savanorių teikiamos paslaugos yra
nemokamos. Esate girdėję, kad
nėra nieko nemokamo (gal tik sūris
spąstuose antrai pelei). Ši taisyklė čia
negalioja. Visur yra išimčių. Su Dievo
pagalba viskas įmanoma, „Dievui
nėra neįmanomų dalykų“. O Vilties
renginiai – tai lyg solidarumo šventė,
tai bendrystės dovana, suvokimas, kad
žemėje yra tiek daug gėrio, apie kurį
kartais net nesusimąstome. Tai – noras
dalintis džiaugsmu, viltimi.
Užsiminėte, kad Dievui nėra
neįmanomų dalykų. Koks jūsų
santykis su Dievu buvo iki
ligos ir po jos?
Ligos situacijoje reikia paramos.
Artimojo. Fizinė sveikata svarbu, bet
ateina laikas, kai atsiranda tarpas,
praraja. Buvo minčių, kurias pasilikau
tik sau. Akimirkomis jaučiausi vieniša.
Atsirado dvasinis skausmas, trūkumas.
Trūkumas ko? Prisiminiau, kaip
vaikystėje močiutė, vėliau mama mokė
melstis: „angele sarge, man paskirtasis,
būk prie manęs, mano gerasis“. Iš naujo
pradėjau mokytis melstis. Marija buvo
pirmoji, kurios užtarimo ir malonės
prašiau „Sveika Marija, malonės pilnoji...“.
Mano draugė atnešdavo teologinės
literatūros. Supratau, kad be tikėjimo
aš esu niekas. Taip Dievas atėjo į mano
uždarytą, gal tiksliau šiek tiek pravertą
širdį. Šiandien tikiu, kad Dievas yra
mano gelbėtojas, viltis ir malonė. Tu esi
mano, o aš esu Tavo.
Kaip dabar žvelgiate į savo
gyvenimą?
Gyventi „čia ir dabar“, dažnam girdėtas
posakis. Aš ir buvau girdėjusi, ir maniau,
kad taip ir gyvenu. Bet ankstesnis
suvokimas, jokiu būdu, netilpo į šio
posakio rėmus. Šiandien tikrai galiu
sakyti, kad gyvenu „čia ir dabar“.
Juokiuosi, verkiu, myliu, planuoju.
Viskas lyg pirmą ir paskutinį kartą.
Kiekvienas rytas – tai nauja padėka
Dievui, kad šiandien esu ir gyvenu,
kiekvienas vakaras – kad diena
prasminga.
M E T I N I S L E I D I N Y S , I E Š K A N T I E M S Į K V Ė P I M O , V I LT I E S I R T I K R U M O S AV O G Y V E N I M E