jausmą , kai sužinai apie sunkią , labai greitai progresuojančią ligą . Kai mirtis realiuoju laiku alsuoja į nugarą “, – prisimena Jolanta .
Kokios emocijos tada užklupo ? Kas buvo sunkiausia ? Pirma mintis – mirsiu . Taip pat nežinomybė . Fizinės kančios baimė , kaip ištverti . Norėjau būti moteris su skausmu ir viltimi . Norėjau , kad mano artimieji nejaustų gailesčio , o suvoktų , kad kančia veda į pasveikimą , naują būtį . Savęs neapgaudinėjau . Baiminausi , kas bus su vaikais , šeima . Galvoje sukosi mintys , kaip vaikams ir artimiesiems pranešti , kad žinia atneštų kuo mažiau skausmo ir suteiktų vilties , jog galima pasveikti .
Jolanta – besišypsanti ir linksma . Tiesa , visada gražiai atrodanti . Deja , šypsena veide ne visada byloja apie džiaugsmingą ir nerūpestingą kasdienybę . Klaipėdos valstybinės kolegijos darbuotojai , Klaipėdos Šv . Pranciškaus onkologijos centro savanorei vėžys – ne svetimas žodis . Su juo moteris pirmą kartą susidūrė 2010 metais , o praėjus ketveriems metams diagnozę išgirdo dar kartą . Su Jolanta kalbamės apie tai , kaip pasikeitė jos gyvenimas išgirdus diagnozę , kaip ji pateko į Klaipėdos Šv . Pranciškaus onkologijos centrą , koks jos santykis su Dievu ...
Jolanta , būdama studentė , turėjo užduotį – įsivaizduoti , ką jaustų , išgirdusi apie mirtiną ligą . Tąkart teko įsivaizduoti , tačiau praėjus keletui metų , gyvenimas privertė ne tik įsivaizduoti ... „ Įsisukus į gyvenimo verpetą atrodė , kad gyvensiu ilgai ir laimingai . Tačiau gyvenimas padarė savo pataisas , sustabdė , kai norai ir siekiai buvo kiti . Kažkada , kai dar mokiausi universitete , vienos dėstytojos paskirtas atsiskaitymas buvo parašyti savo jausmus , kai sužinai , jog sergi mirtina liga ir tau liko gyventi kelios dienos , savaitės . Tada nežinojau , ką rašyti , ką jausti . Negalėjau išgyventi tikro jausmo , įsivaizduoti , kas būtų , jei būtų . Aprašiau nesamą jausmą , kuris buvo netikras , išgalvotas ir tuomet pats darbas atrodė beprasmis , o liga ir mirtis nereali , ne man . Visai netikėtai , praėjus vos dešimčiai metų , teko „ gyvai “ išgyventi
Nors baimė ir nežinomybė kaustė , moteris nepasidavė . Neleido sau atsiriboti ir užsidaryti skausme : „ Norėjau kuo daugiau sužinoti apie ligą , jos gydymo būdus , „ laimingas “ istorijas , kurių , deja , nėra daug interneto platybėse . Žinojau , kad labai noriu gyventi , todėl visada viltis švietė neoninėmis šviesomis . Laikas pradėjo skaičiuoti minutes kitokiu ritmu . Laukiau remisijos ( red . past . – laikinas ligos atoslūgis , per kurį sumažėja arba išnyksta ligos požymiai ) su nerimu , bet neleidau sau pasiduoti . Taip drąsinau save , savo mylimuosius , draugus . Laukė kaulų čiulpų transplantacija . Su dėkingumu žvelgiau į brolį dvynį , su kuriuo dalinausi ne tik mamos įsčiomis , bet ir žaislais , mintimis apie meilę , gyvenimą , santuoką , vaikus ... Jis buvo ne tik broliu dvyniu , bet ir kraujo broliu , surišusiu mus nematoma , nenutrinama , nepanaikinama gija . Brolis sako , kad „ tu dėl manęs “, o „ aš dėl tavęs “.
METINIS LEIDINYS , IEŠKANTIEMS ĮKVĖPIMO , VILTIES IR TIKRUMO SAVO GYVENIME