Panašu, kad autorius perpasakoją legendą, kuria
dvidešimčia metu anksčiau pirmasis išpopuliarino Teodoras Narbutas. Pirmajame Lietuvos istorijos veikalo
tome, skirtame mitologijai ir išleistame 1835 m., T. Narbutas aprašo dievaitę Mildą, globojusią meilės reikalus
ir netgi nurodo vieną jos šventyklą buvus šalia Vilniaus,
Antakalnyje. Bet nuo legendų grįžkime prie tikrovės –
šv. Petro ir Povilo bažnyčios
“ŠIOS ŠVENTYKLOS VIDAUS APDAILA – NE TIKTAI
VILNIAUS, BET IR VISO MŪSŲ KRAŠTO ĮŽYMYBĖ,
NES JOJE YRA PER DU TŪKSTANČIUS FIGŪRŲ
IR GIPSINIŲ FIGŪRŲ GRUPIŲ, KURIOS PUOŠIA
ŠVENTYKLĄ NUO SKLIAUSTŲ LIGI GRINDŲ. “
Po trumpo bažnyčią stačiusių ir dekoravusių italų
menininkų pristatymo, autorius žengia vidun, kad skaitytojui papasakotų, kas šioje bažnyčioje svarbiausia ir į ką derėtų
atkreipti dėmesį. Žvilgsnis pirmiausiai krypsta į pagrindiniame altoriuje esantį paveikslą. Tai neturėtų stebinti, kadaise originalųjį medinį bažnyčios altorių pakeitęs lietuvių
menininko Pranciškaus Smuglevičiaus darbas, pavadinimu
„Šv. Petro ir Pauliaus atsisveikinimas“, amžininkų vertintas
kaip p ]