grįžau po studijų – o gi vėl į tą patį rajoną“, -
pamokų pabėgę moksleiviai. „Kartais į jų tarpą
juokiasi pašnekovas.
pakliūdavau ir aš“, - prisipažįsta autorius.
Už Antakalnį Antanui brangesnė nebent San-
„NERAŠAU KNYGŲ,
TIESIOG RAŠAU“
takos girininkija – gimtieji namai, kuriuose
prabėgo vaikystės su tėvais dalis. „Pakalniškių
kaime buvo ir upė, ir tvenkinys – ten susiformavo mano simpatija gamtai. Gal dėl to ir An-
Kurti
Antanas
pradėjo
septintoje
klasėje:
takalnis toks artimas: juk iš vienos pusės teka
„parodžiau eilėraščius klasės draugui, kuris
upė, iš kitos – auga miškai. Nuolat lankydavausi
juos gerai įvertino. Devintoje ar dešimtoje
tai vienoje, tai kitoje iš minėtų vietų.“
klasėje motyvaciją eiliuoti sustiprino buvusi Antakalnio dvidešimt antrosios (dabar – Daukšos)
vidurinės mokyklos lietuvių kalbos mokyto-
ŽAVĖJOSI POGRINDŽIO
SUBKULTŪROMIS
ja V. Janušauskienė. Užtikusi mano prirašytą
sąsiuvinį, ji paragino sudalyvauti respublikiniame konkurse. Tuomet kūriau ir gerus rašinius,
Savo jaunystės metų Antakalnio išskirtinumu
bet pastarieji įvertinti nebuvo, o štai dešimt
poetas įvardija jame gyvenusius žmones. „Tuo
siųstų eilėraščių sulaukė sėkmės ir šiokio tokio
metu tai buvo ypatingai laisvų ir kūrybingų jaunų
pripažinimo – kai kam jie pasirodė tikri, išgyventi,
žmonių, kurie nebijojo būti kitokie, rajonas. Veisėsi
jausmingi,“ – prisimena Antanas Šimkus.
ir klestėjo įvairios subkultūros, Antakalnio žaliame
name vykdavo grupių „Erkė maiše“, „SKAT“ kon-
Nuo to laiko kūrėjas išleido du eilėraščių rin-
certai, netrukus ėmė reikštis ir grupės „Skylė“ ly-
kinius: „Skradžiai“ (1999 m.) ir „Sezonas baigtas“
deris Rokas Radzevičius. Toje pankų ir metalistų
(2010 m.). Tačiau autorius neigia, kad baigtas ir
aplinkoje lankydavausi pats, turėjau daug įdomių
jo kūrybinis kelias: „Daugiau laiko dabar skiriu
draugų, net gi mėginau groti būgnais. Žinoma,
įvairiems esė, miniatiūroms, o eilėraščių per
nieko iš to neišėjo, tačiau juk jaunystėje būtina
mėnesį parašau vieną kitą. Paskutinį jų publi-
išbandyti viską“, - linksmai gūžteli Antanas.
kavau, rodos, liepos mėnesį. Ar kada nors iš
dabartinės mano kūrybos susidėlios knyga,
Iš paauglystės metų poetas prisimena dar
nežinau ir pats. Turbūt teisingiausia šiuo metu
vieną įdomų ir jau ganėtinai seniai išnykusį
sakyti, kad knygų nerašau – tiesiog rašau.“
reiškinį – video salonus. Pasak Antano, vienas iš jų buvo įsikūręs ir Antakalnyje, šalia
giančių išgyvenimų, vienatvės jausmo. Turbūt
jame
filmus.
neveltui vienu mėgstamiausių rašytojų Antanas