Spalvotieji šaltiniai, iš kurių gausiai srūva ledynų
atverti
tarpsluoksniniai
vandenys.
Unikalūs
šaltiniai išsidėstę Neries link atsivėrusiose
erozinėse griovose, kurios mena sudėtingą
Vilniaus kraštovaizdžio geologinę struktūrą.
Tai viena didžiausių požeminių versmių ne tik
Antakalnyje, bet ir visame Vilniuje. Vingrių,
Aušros vartų, Žiupronių (Misionierų) gausūs
šaltiniai, kurių vandenį vilniečiai gėrė šimtus
metų, neatsakingai sunaikinti,
„Spalvotaisiais
šaltiniais” jie vadinami dėl vandenyje esančių
mineralų įvairovės. Unikalūs šaltiniai išsidėstę
upės link atsivėrusiose erozinėse griovose,
kurios mena sudėtingą Vilniaus kraštovaizdžio
geologinę struktūtą. Spalvotųjų šaltinių versmes
brangino, tyrinėjo ir dažnai lankė antakalnietis,
žinomas geologas, prof. Algirdas Gaigalas.
Šaltiniuota pelkė
Netoli
Vilniaus
ligoninės
universitetinės
lėkštame
Neries
Antakalnio
terasos
šlaite
išlikusi natūrali šaltiniuota pelkė. Pusapvalio
sufozinio cirko dugnu gausiai srūva gruntinio
vandens
srovelės,
kurios
vietomis
sudaro
klampų, durpingą, sunkiai praeinamą, įmirkusį
plačialapių ir smulkialapių brandoką mišką.
Pelkės dugne vešlų ir tankų sąžalyną sudaro
sparnuotasis bervidis. Gana gausiai išplitusios
šaltiniuotų pelkių buveinės tipinės rūšys –
upelinė veronika, karčioji kartenė, gelsvalapė
usnis. Iš plačios riedulingos versmės išteka
smėlėto dugno, apie 100 metrų ilgio gilokai
Spalvotieji šaltiniai
........
27