Antakalnis Gruodžio mėn. - Page 28

Spalvotieji šaltiniai, iš kurių gausiai srūva ledynų atverti tarpsluoksniniai vandenys. Unikalūs šaltiniai išsidėstę Neries link atsivėrusiose erozinėse griovose, kurios mena sudėtingą Vilniaus kraštovaizdžio geologinę struktūrą. Tai viena didžiausių požeminių versmių ne tik Antakalnyje, bet ir visame Vilniuje. Vingrių, Aušros vartų, Žiupronių (Misionierų) gausūs šaltiniai, kurių vandenį vilniečiai gėrė šimtus metų, neatsakingai sunaikinti, „Spalvotaisiais šaltiniais” jie vadinami dėl vandenyje esančių mineralų įvairovės. Unikalūs šaltiniai išsidėstę upės link atsivėrusiose erozinėse griovose, kurios mena sudėtingą Vilniaus kraštovaizdžio geologinę struktūtą. Spalvotųjų šaltinių versmes brangino, tyrinėjo ir dažnai lankė antakalnietis, žinomas geologas, prof. Algirdas Gaigalas. Šaltiniuota pelkė Netoli Vilniaus ligoninės universitetinės lėkštame Neries Antakalnio terasos šlaite išlikusi natūrali šaltiniuota pelkė. Pusapvalio sufozinio cirko dugnu gausiai srūva gruntinio vandens srovelės, kurios vietomis sudaro klampų, durpingą, sunkiai praeinamą, įmirkusį plačialapių ir smulkialapių brandoką mišką. Pelkės dugne vešlų ir tankų sąžalyną sudaro sparnuotasis bervidis. Gana gausiai išplitusios šaltiniuotų pelkių buveinės tipinės rūšys – upelinė veronika, karčioji kartenė, gelsvalapė usnis. Iš plačios riedulingos versmės išteka smėlėto dugno, apie 100 metrų ilgio gilokai Spalvotieji šaltiniai ........ 27