KADA ATSIKRAUSTĖTE Į ANTAKALNĮ?
Vaida: Debesijos gatvėje, prie 10 namo, yra kalnelis,
KURIĄ VIETĄ ATSIMENATE RYŠKIAUSIAI?
kurio pakalnėje kepdavome kepsnius. Su drauge taip
KURI ANTAKALNIO VIETA PALIKO
pat mėgdavome pasivaikščioti Šilu – per kalniukus,
Laurynas: Čia turėčiau rinktis tarp Literatūros
DIDŽIAUSIĄ ĮSPŪDĮ?
per sodus, net obuolių obuolienei prisirinkdavome.
instituto ir Joanitų vienuolyno. Institutas, kuria-
Erika: Tokių istorijų visa gausybė, nes būtent čia
me dirbau daugiau nei keturis metus, įsikūręs
leidžiu didžiąją savo laisvo laiko dalį. Antakalnyje
Erika: Prieš devynerius metus atvykau į Vilnių
Laurynas:
pasivažinėjimas
prašmatniame pastate, statytame Petro Vileišio,
esančioje Išganytojo bažnyčioje susituokėme
studijuoti. Pirmiausia, gyvenau Saulėtekyje, o jau
rogutėmis nuo Sapieginės kalvų su motinos
įspūdingos XX amžiaus pradžios Vilniaus asmeny-
su vyru, Antakalnyje yra ir nuostabieji Vileišių
į patį Antakalnį atsikrausčiau baigusi pirmuosius
kolegės vaikais. Šitą linksmą tradiciją tęsiu ir su
bės, inžinieriaus, fabrikanto ir leidėjo. Joanitų (buv.
rūmai, kuriuose dirbu.
dvejus studijų metus. Apsigyvenau už „Karo aka-
savo atžalomis, vos tik sulaukiame sniego.
trinitorių) vienuolynas ir Išganytojo bažnyčia – vie-
Įstrigo
karališkas
demijos“: atradau Antakalnio kapines, Sapieginės
jaukiai ir ramiai, kaip namuose.
PRISIMINIMUS KELIANČIA, ANTAKALNYJE
NUTIKUSIA ISTORIJA?
nas reikšmingiausių sakralinio Antakalnio objektų.
Vaida: Smagu prisiminti, kaip pirkome butą. Kai
kalvose esantį Saulės slėnį, Neries pakrantė tapo
AR EIDAVOTE MAUDYTIS Į NERĮ,
Tarybų metais jame buvo kareivinės, bažnyčios
tik atsikraustėme iš Žygimantų gatvės gyven-
man svarbiausia rajono dalimi.
JEI TAIP – KURIOJE VIETOJE?
skliautuose dar išlikę keli rusų kareivių grafičiai. Jie
ti į Antakalnį, pasakiau vyrui, kad niekur kitur
verčia pamąstyti apie dramatišką, paradoksalią, bet
gyventi nenoriu. Ieškodami buto, apie kitus rajo-
Vaida: Į Antakalnį atsikrausčiau 2001 metais.
Erika: Taip, kartu su vyru einame iki šiol, nors
galiausiai – laimingą mūsų miesto istoriją.
nus nė negalvojome.
Gyvenome Debesijos gatvėje, šalia miško. Gyven-
daug kas to ir purtosi. Kai gyvenome prie Mika-
ti mieste ir rytais jausti medžių ošimą, miško
lojaus Daukšos vidurinės mokyklos, vasarą kone
AR YRA TOKS REIŠKINYS AR OBJEKTAS,
Laurynas: Kartą besibastydamas po Antakalnio
kvapą yra nepakartojama. Labiausiai įstrigo Sa-
kasdien eidavome į pirmąjį Valakampių paplūdimį.
KURĮ ANTAKALNYJE ATRADOTE NESENIAI?
kapines, užtikau paminklą I pasauliniame kare
piegos, Kanklių, Rudens, Paco gatvės.
Labai gera mankšta – mėginti plaukti prieš srovę.
Erika: Įspūdį padarė Sapiegų parkas, esantis
uota epitafija buvo tokia paslaptinga (ji prasideda
Laurynas: Į Antakalnį atsikrausčiau 2008-aisiais, bet
Vaida: Ne, Neryje niekada nesimaudžiau. Pati esu
dabartinės ligoninės teritorijoje. Jį aplankiusi su-
žodžiais „Sei getreu bis in den Tod“), kad niekaip
asmeniniame žemėlapyje jis egzistavo ir anksčiau.
kilusi iš Palangos, tad man vanduo yra jūra. Upės
pratau, kaip mažai žinau apie žmones, kurie tą
negalėjau jos pamiršti ir galiausiai įtraukiau
Mokiausi „devintame forte“, 9-oje vidurinėje mo-
visada bijodavau.
parką įkūrė, apie visą Sapiegų rūmų teritoriją,
tuo metu rašomą ɽ