Antakalnis Gegužės mėn. - Page 16

nis, kuriame pateikiami statistiniai duomenys apie sergančiuosius AIDS, užsikrėtimo būdai bei pasiūlomos prevencinės priemonės, kaip išvengti bėdos. Apie akciją klubo laikraštis rašė: „Va todėl, mielas pilieti, BOMBIAKAS ir rengia tokią akciją „Neformalios grupuotės prieš AIDS“. Juk būtent mūsų žmonių sluoksnyje tokių kvailų, žioplų ir visiškų idiotų yra sočiai. Tai yra daroma TAU, o ne kam kitam“... Ir ragino imtis visų apsaugos nuo šio viruso priemonių: „Paskaityk šią statistiką ir nenumok į tai ranka, nesakyk – ai, gal nieko neatsitiks baisaus.“ Taigi „Bombiake“ gyvenimas virte virė. Ir nors AIDS klausimu daugeliui lankytojų gal ir pritrūko išminties, ne visur lietuviai buvo neišmanūs. Tomas prisiminė, kaip kartą suomius atlikėjus sugėdino: „Po koncerto mūsų kviestieji atlikėjai suomiai, visur skelbęsi veganais, pasikvietė mus į savo autobusiuką atšvęsti. Nors tuo metu veganizmas ir vegetarizmas Lietuvoje dar nebuvo taip paplitę kaip dabar, tačiau mes žinojome, kas tai yra, ir, pamatę kaip vienas atlikėjų kerta dešros gabalą, kitas – kiaušinį, pradėjome klausinėti... Jie gerokai sutriko, paklausti, kaip šiuos produktus su veganizmu suderina“, – šyptelėjo Tomas. LIŪDNA PABAIGA: „BOMBIAKAS“ ATITENKA GOTAMS Vėliau, kai jaunimo organizacijai buvo nutrauktas finansavimas, klubo savininkams teko patiems mokėti pinigus už nuomą, komunalinius mokesčius, o kai žmonės į koncertus nebeeidavo, „Bombiakas“ tapo didesne našta nei džiaugsmu. Underground klubas išsilaikė apie pora metų, kol įsikūrė kitas klubas „Dr. Green“. Į jį ir numigravo didelė dalis pankų, retas kuris užsukdavo linksmintis į „Bombiaką“. O kadangi auditorija ir taip nebuvo didelė, tai „Bombiakui“ atėjo laikas užsidaryti. Kai skolos suma pasiekė pora tūkstančių litų, „Bombiakas“ buvo parduotas gotams už simbolinį litą. Jie kurį laiką pasidžiaugė bombų slėptuve ir vėliau ją uždarė galutinai. „Kaip supratau, miesto valdžiai buvo labai gerai, kad mes esame užsidarę „Bombiake“ ir rečiau važiuojame į ........ 14 miestą, nesitriname Pilies gatvėje, Sereikiškėse, Senamiestyje. Dėl to ir pats miestas atrodė gražiau, jame buvo ramiau, muštynių mažiau kildavo“, – svarstė Jonas. Tačiau su jo nuomone nesutiko Tomas: „spalvingi ir kitokį stilių palaikantys neformalai visada puošė miesto centrą, kad ir ką jame darytų. Tuo labiau, kad po SSRS griūties miestuose vyravo tik juodos, baltos ir pilkos spalvos.“ „Nemanau, kad valdžia mus, visus raudonplaukius ar skiauteriuotus spalvotuosius, norėjo izoliuoti nuo viešųjų, turistų pradėtų lankyti, erdvių. Mano galva, miesto valdžia daug daugiau rūpinosi tuo, kad jaunimas turėtų ką veikti, kad realizuotų savo idėjas, kad pradėtų veikti“, – sakė jis. Pasak Zigzago, tuo metu visos jaunimo grupės suvokė atgautą laisvę ir ieškojo būdų, kaip ja pasinaudoti. Po ilgo spaudimo būti neišsiskiriančiu, visi ieškojo, kaip išsiskirti, atrasti savo stilių, gyvenimo būdą ir raišką. „Klubas tapo mūsų veikla, kuri teikė džiaugsmą ir leido įgyvendinti savo sumanymus“, – tikino Tomas. „Bombiakas“ tapo vienu pavyzdžių, kad mieste kažkas kinta. „Daugiau nei prieš 15 m. viskas buvo kitaip. Važiuodavome su Pulka į „komandiruotes“ Varšuvon, eidavome į turgelius, ir surinkę pinigus visiems pirkdavome, tarkime, kerzus... Tokios padėties kaip dabar, kai neformalų batai specialiose parduotuvėse pardavinėjami, nebuvo“, – pasakojo apie rūpestį stiliumi Tomas, tačiau pridėjo ir tai, kad situacija visose srityse buvo panaši. Jo nuomone, dabar lietuvių kultūra suvakarėjusi ir „supopsėjusi“, visko galima rasti, parduotuvių aibės, o tarpusavyje panašių barų-klubų, kur galima nueiti, pašnekėti, pasėdėti, šachmatais pažaisti ar dar ką naudingo nuveikti – ant kiekvieno kampo. O ir ta pati informacija, kurios visiems tuo metu labai trūko, „vieno mygtuko paspaudimu gaunama...“ „Pradėjęs kalbėti, pradedu ilgėtis tos vietos. Nors dabar klubų pilna įvairiausių, tačiau tokio kaip „Bombiakas“ nėra. Visai mielai apsiimčiau jį atkurti“, – patikino Zigzagas, o Jonas norėtų ten padaryti dar bent vieną va