Antakalnis Gegužės mėn. - Page 12

KADA ATSIKRAUSTĖTE Į ANTAKALNĮ? Vaida: Debesijos gatvėje, prie 10 namo, yra kalnelis, KURIĄ VIETĄ ATSIMENATE RYŠKIAUSIAI? kurio pakalnėje kepdavome kepsnius. Su drauge taip KURI ANTAKALNIO VIETA PALIKO pat mėgdavome pasivaikščioti Šilu – per kalniukus, Laurynas: Čia turėčiau rinktis tarp Literatūros DIDŽIAUSIĄ ĮSPŪDĮ? per sodus, net obuolių obuolienei prisirinkdavome. instituto ir Joanitų vienuolyno. Institutas, kuria- Erika: Tokių istorijų visa gausybė, nes būtent čia me dirbau daugiau nei keturis metus, įsikūręs leidžiu didžiąją savo laisvo laiko dalį. Antakalnyje Erika: Prieš devynerius metus atvykau į Vilnių Laurynas: pasivažinėjimas prašmatniame pastate, statytame Petro Vileišio, esančioje Išganytojo bažnyčioje susituokėme studijuoti. Pirmiausia, gyvenau Saulėtekyje, o jau rogutėmis nuo Sapieginės kalvų su motinos įspūdingos XX amžiaus pradžios Vilniaus asmeny- su vyru, Antakalnyje yra ir nuostabieji Vileišių į patį Antakalnį atsikrausčiau baigusi pirmuosius kolegės vaikais. Šitą linksmą tradiciją tęsiu ir su bės, inžinieriaus, fabrikanto ir leidėjo. Joanitų (buv. rūmai, kuriuose dirbu. dvejus studijų metus. Apsigyvenau už „Karo aka- savo atžalomis, vos tik sulaukiame sniego. trinitorių) vienuolynas ir Išganytojo bažnyčia – vie- Įstrigo karališkas demijos“: atradau Antakalnio kapines, Sapieginės jaukiai ir ramiai, kaip namuose. PRISIMINIMUS KELIANČIA, ANTAKALNYJE NUTIKUSIA ISTORIJA? nas reikšmingiausių sakralinio Antakalnio objektų. Vaida: Smagu prisiminti, kaip pirkome butą. Kai kalvose esantį Saulės slėnį, Neries pakrantė tapo AR EIDAVOTE MAUDYTIS Į NERĮ, Tarybų metais jame buvo kareivinės, bažnyčios tik atsikraustėme iš Žygimantų gatvės gyven- man svarbiausia rajono dalimi. JEI TAIP – KURIOJE VIETOJE? skliautuose dar išlikę keli rusų kareivių grafičiai. Jie ti į Antakalnį, pasakiau vyrui, kad niekur kitur verčia pamąstyti apie dramatišką, paradoksalią, bet gyventi nenoriu. Ieškodami buto, apie kitus rajo- Vaida: Į Antakalnį atsikrausčiau 2001 metais. Erika: Taip, kartu su vyru einame iki šiol, nors galiausiai – laimingą mūsų miesto istoriją. nus nė negalvojome. Gyvenome Debesijos gatvėje, šalia miško. Gyven- daug kas to ir purtosi. Kai gyvenome prie Mika- ti mieste ir rytais jausti medžių ošimą, miško lojaus Daukšos vidurinės mokyklos, vasarą kone AR YRA TOKS REIŠKINYS AR OBJEKTAS, Laurynas: Kartą besibastydamas po Antakalnio kvapą yra nepakartojama. Labiausiai įstrigo Sa- kasdien eidavome į pirmąjį Valakampių paplūdimį. KURĮ ANTAKALNYJE ATRADOTE NESENIAI? kapines, užtikau paminklą I pasauliniame kare piegos, Kanklių, Rudens, Paco gatvės. Labai gera mankšta – mėginti plaukti prieš srovę. Erika: Įspūdį padarė Sapiegų parkas, esantis uota epitafija buvo tokia paslaptinga (ji prasideda Laurynas: Į Antakalnį atsikrausčiau 2008-aisiais, bet Vaida: Ne, Neryje niekada nesimaudžiau. Pati esu dabartinės ligoninės teritorijoje. Jį aplankiusi su- žodžiais „Sei getreu bis in den Tod“), kad niekaip asmeniniame žemėlapyje jis egzistavo ir anksčiau. kilusi iš Palangos, tad man vanduo yra jūra. Upės pratau, kaip mažai žinau apie žmones, kurie tą negalėjau jos pamiršti ir galiausiai įtraukiau Mokiausi „devintame forte“, 9-oje vidurinėje mo- visada bijodavau. parką įkūrė, apie visą Sapiegų rūmų teritoriją, tuo metu rašomą ɽ