Antakalnis Birželio mėn. - Page 18

Pabandė, nieko nesuprato, todėl vėl pabandė… Kaip matai, bandymų skaičius begalinis… Jei pastaraisiais nebūtų įkurdinta keliolika naujų šviesoforų, pusę srauto sudarytų greitosios pagalbos ir policijos automobiliai, renkantys nuo asfalto pažemintuosius ir nuskriaustuosius. Bet aš tau pažadėjau papasakoti apie vieną iš tų tūkstančių Antakalnių. Kiekvienas, bent sykį buvęs čia, turi savo Antakalnį. Kol kas palikime šią drumstą mašinų tėkmę. Vis tiek ji nuo-lat ūš greta. Praskieskime ją metais. Pranerkime pro Spalvotus šaltinius, kurių spalvos ir aplinka vis labiau senka, praeikime pro pavadinimus keičiančią, bet nuo tarybinių laikų iš posto nesitraukiančią degalinę. Užmeskime akį į transporto žiedą, kuriame persėdimo ligos kamuojami įvairiagenčiai klajokliai, būna, ir apsistumdo, ir pervargsta malšindami troškulį stipresniaisiais gėrimais, ir apsidaužo pintais sodininkų bei grybautojų krepšiais, vartodami žodyną, atitinkantį sezoną, nuotaiką, santvarką. Ten, kiek aukščiau, prasideda Žirgo gatvė, kurios trajektoriją, ilgį ir pabaigą kolektyvinių sodų džiunglėse tegali nuspėti išmanūs šachmatininkai. O tas gelsvas keliolikos aukštų namas – žvilgsnio riba, vaikystės Antakalnio muitinė, už kurios baigiasi pažįstama šalis ir prasideda tamsus kelias Nemenčinės link. Jau paskui šalia gelsvojo namo išdygo dar vienas daugiaaukštis ilgšis, šalia įsispietė mažesnių pastatų, o ne per seniausiai per laukymę, kitoje kelių pusėje – nugriovė ir statinius, pasipuošusius užrašu „Lietuvos kino studija“. Su ta griūtim šis rajonas prarado kažką, ką koks Los Andželas prarastų, jei su žeme būtų sulygintas Holivudas. Tiesiog keista, kad nebėra. Juk dar prieš keliolika metų ten esančioje kasoje teko laimė atsiimti dienos uždarbį už garbingą statisto vaidmenį masinėje filmo apie romėnų ir barbarų kovas scenoje. Ko gero, puikiai atrodžiau su plastmasine ietimi ir skydu, stovėdamas govėdoj tokių pat statistų kažkur nurudusioje pievoje, netoli Lentvario. Na, bet Lentvaris – tai ne Antakalnis. Grįžkim. Va, ten, centro link, kairėje „Antakalnio“ stotelės pusėje, yra statoka kalva, aplinkinių kiemų vaikų žiemos džiaugsmas – galimybė nerti rogutėmis ir kitomis priemonėmis gatvės link. Šalia esančiame name – kažin ar daug su Kazio Binkio kūryba beturintis knygynas „Atžalynas“, pritutintas knygų kaip ankštis žirnių, kur visad sunku išgliaudyt norimą, ir tai puikus būdas pasitikrinti savo sėkmę. Jei dešiniuoju Antakalnio gatvės krantu grįžtum ketvirtį amžiaus atgal, tai atsidurtum ties spec. ligoninės teritorija, kuri aptverta nepakenčiamai juodų geležinių virbų tvora su plytiniais pamūrijimais. Ta tvora pakenčiamesnė tapdavo tik tada, kai rudeniop palei gatvę prikrisdavo labai daug gražių klevo lapų, ir j